– Kodėl nepavyko taikiai susitarti su pedagogų atstovais? – „Lietuvos rytas“ paklausė švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės.
– Todėl, kad nepakankamai keliamos pedagogų algos. Lapkritį profesinės sąjungos iškėlė naujų reikalavimų.
Anksčiau jų norai buvo kuklesni: mokytojams ir ikimokyklinio ugdymo specialistams kelti algas 5 proc., o į pensiją išeinančių pedagogų fondą didinti 3,5 proc.
Su Vyriausybe susitariau, kad 5 proc. bus didinamos algos ikimokyklinio ugdymo pedagogams, kompensacijų fondui pavyko išprašyti 1,5 mln. eurų daugiau nei pernai, o tai didintų jį 3,2 proc. Maždaug tiek ir prašė profesinės sąjungos, o dėl mokytojų atlyginimų tebevyko derybos.
Bet lapkritį profsąjungos pateikė naujų reikalavimų: ikimokyklinio ugdymo specialistams nuo kitų metų pradžios algas kelti 10 proc., nuo rugsėjo jas dar didinti 5 proc. Pateikta ir kitų pageidavimų.
Aš pati esu mokytoja, noriu kelti jiems algas, bet būdama realistė suvokiu, kad jau vėlu išsireikalauti švietimui dar 100 mln. eurų.
– Tai aiškinote ir pedagogų atstovams. Kodėl jie jūsų neišgirdo?
– Nesmerkiu profesinių sąjungų. Jų misija – kovoti už savo narių teises, juo labiau kad mokytojų darbas yra nuvertintas, jiems mokama per mažai. Visų partijų programose įrašyta, kad švietimas – prioritetinė sritis, bet tai pamirštama, kai reikia skirti pinigų.
Vis dėlto man asmeniškai kiek apmaudu. Juk nuo 2009 metų pedagogų algos nebuvo didinamos nė centu, o kai dabar man pavyko sutarti, kad jos bus keliamos, mokytojai streikuos. Galbūt artėjant Seimo rinkimams norima tuo pasinaudoti ir labiau spustelėti valdžią.
– Gal pedagogų algas būtų galima didinti ir iš vidinių resursų, jei ryžtingiau naikintumėte mažai mokinių turinčias klases ir mokyklas?
– Tai tiesa. Tik mokytojų bendruomenė labai susitelkusi, jie rūpinasi ne tik savimi, bet ir savo kolegomis. Pedagogai geriau dalijasi mažėjančiomis pamokomis, nukenčia finansiškai, bet nenori, kad dalis jų kolegų būtų atleisti. Toks solidarumas kelia susižavėjimą.
Žinoma, švietimo tinklas galėtų būti efektyvesnis. Yra mokyklų, kurias lanko tik 10–13 vaikų. Bet jų steigėjos – savivaldybės, joms sunku uždarinėti mokyklas, nes tai kelia socialinių problemų.
Daugiau kaip 700 mokytojų jau perkopė 65 metų ribą. Aišku, kad mokykloms reikia daugiau jaunų pedagogų, bet pensijos per mažos, be to, mokytojai yra socialiai aktyvūs žmonės ir nenori išeiti į pensiją.
Susidaro užburtas ratas. Jauni mokytojai negali išsilaikyti, kai jų krūvis – vos 12–15 pamokų.
Todėl ir didiname fondą, kuris leistų pedagogams gavus oresnes išeitines išmokas pasitraukti į pensiją. Šiemet taip pasielgė 900 senjorų. Tuomet didėja kitų mokytojų krūvis ir kartu uždarbis.
– Kodėl vis vien streikuosite, nors valdžia didina pedagogams algas? – paklausėme Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos, kuri nenorėdama pažeisti 7 dienų įspėjamojo termino streikuos poryt, vadovo Andriaus Navicko.
– Tai teigiamas gestas, bet reikalaujame pridėti daugiau pinigų. Ne tik didinti algas, bet ir mažinti mokinių skaičių klasėse, atkurti ikikrizinį mokinio krepšelio dydį. Valdžios žingsniai per lėti. Taip eidami ilgai neįstengsime sukurti mokyklose normalių darbo sąlygų.
Labiausiai nesutarėme todėl, kad nėra jokio plano, kaip toliau bus gerinamos švietimo sąlygos. Siūlomas vienkartinis patrupinimas, o toliau – migla. Jeigu būtų aiškiai pasakyta, kaip bent per porą metų bus prieita prie mūsų reikalaujamų dydžių, būtume sutarę.
Mums streikas nėra savitikslis. Bent mūsų profesinė sąjunga neužsiima politikavimu. Svarbiausius reikalavimus valdžiai suformulavome 2014 metais ir nuosekliai siekiame savo tikslų.
– Gal mokyklų tinklas pernelyg tankus ir būtų galima nemažai sutaupyti pinigų algoms tiesiog efektyviau jį sutvarkius?
– Jau ne vienas šimtas mokyklų uždaryta, bet sutaupytos lėšos nežinia kur nukeliavo – mokytojai šių pinigų neregėjo. Uždarius vienas mokyklas, kitų finansavimas, užuot didėjęs, tik susitraukdavo. Juk pinigai skaičiuojami pagal mokinių skaičių, kai jų mažiau, ir lėšų skiriama mažiau, nelygu, koks mokyklų skaičius.
Daug netiesos sakoma ir apie neva prastą mokymo kokybę mažose mokyklose. Ją lemia mokytojų lygis, o jie dažniausiai į kaimą atvažiuoja iš miestų.
Kai mokinių mažai, pedagogas gali vaikui skirti daugiau dėmesio ir garantuoti netgi geresnę mokymo kokybę.
