Mokytojams streikais reikalaujant didinti švietimo finansavimą, galima svarstyti, ar pinigai yra svarbiausias mokymo lygio gerinimo receptas.
Neginčytina, kad aprūpinti mokyklą šiuolaikiškomis mokymo priemonėmis, sukurti puikias ugdymo sąlygas įmanoma tik turint pinigų. Bet ir skurdžioje miestelio mokykloje kartais stebuklus daro talentingi pedagogai.
Tai ir įrodo šiųmetis vidurinių mokyklų reitingas. Antai iš 12 Ukmergės rajono Taujėnų gimnazijos abiturientų trys egzaminus laikė šimtukais. Geriausiai auklėtinius egzaminams parengusių mokyklų penketukuose – ne vien miestų, bet ir rajonų, kaimo vietovių mokymo įstaigos.
Minėta Taujėnų gimnazija atsidūrė trečioje vietoje pagal matematikos egzamino pažymius. Itin stebina informacinių technologijų srityje pirmaujančių mokyklų penketukas – čia net trys miestelių gimnazijos, nors vargu ar jos aprūpintos geriausia kompiuterine technika.
Trys kaimo mokyklos pateko ir į geriausiai chemijos egzaminui parengiančių gimnazijų penketuką, jų yra ir pirmaujančių pagal istorijos, geografijos parengimo lygį sąrašuose.
Suprantama, sąrašų priekyje dažniausiai atsiduria tos pačios kelios elitinės didžiųjų miestų mokyklos – Vilniaus licėjus, Kauno technologijos universiteto gimnazija, Vilniaus jėzuitų gimnazija, Klaipėdos licėjus.
Bet jos atsirenka mokinius, vadinasi, bent jau teoriškai ten mokosi gabiausi vaikai. Todėl net kyla įtarimų, kad gal šios mokyklos nelabai stengiasi puoselėti savo auklėtinių talentų, nes pastebėta, kad vyresnėse klasėse vis mažiau jų moksleivių dalyvauja olimpiadose.
Vidurinė mokykla, be abejo, yra visos švietimo sistemos pagrindas. Kaip parengiami abiturientai, toks ir aukštojo mokslo lygis.
Žinoma, už Lietuvai reikalingų specialistų parengimą pirmiausia atsako aukštojo mokslo grandis. Bet ar gali universitetai ir kolegijos išugdyti tikrus profesionalus, jei jie nieko neišmoksta vidurinėje mokykloje?
Gal geriau tokių abiturientų visai nepriimti į aukštąsias mokyklas, nei juos tik dėl akių mokyti ir dalyti diplomus. Taip būtų sutaupyta ir valstybės, ir šių jaunuolių pinigų, nekalbant apie dar didesnį turtą – tuščiai praleistą laiką trinant universiteto ar kolegijos suolą.
Čia daugiausia kaltės tenka bet kokius studentus žvejojančioms aukštosioms mokykloms ir prastai profesinio orientavimo sistemai.
Juk jeigu jaunuoliui buvo kančia krimsti mokslus, bet jis mėgo praktines užduotis, aišku, kad reikia jį nukreipti mokytis kokios nors profesijos, juolab darbdaviai jaučia vis didesnį kvalifikuotų darbininkų stygių.
Krinta į akis ir didžiuliai skirtumai tarp savivaldybių abiturientams renkantis tolesnius mokslus. Pastebėta, kad kai po rajoną aktyviai pavažinėja kurios nors aukštosios mokyklos desantas, iškart šoktelėja į ją įstojusių tos savivaldybės jaunuolių skaičius.
Antai vien iš Lazdijų net 20 abiturientų pasirinko studijuoti teisę, nors teisininkų, kaip ir vadybininkų, darbo rinkoje pats didžiausias perteklius, o trūksta technologų, agronomų, inžinierių, bet šios specialybės vis dar nėra populiarios.
Atkreipia dėmesį, kad aktyviausiai agitacija užsiima ir abiturientams aukso kalnus žada prasčiau vertinamos aukštosios mokyklos, kurios absolventų gyvenimo aprašymų, kaip teigia darbdaviai, net neskaito.
Aukštųjų mokyklų reitingai šįmet mažai pakitę – geriausiai vertinamų sąrašuose tie patys universitetai ir kolegijos. Pavyzdžiui, Vilniaus universitetas iš vertintos 31 studijų krypties pirmauja 26 pozicijose, Kauno technologijos universitetas pirmas įrašytas 14 krypčių iš 35.
Aukšto įvertinimo sulaukė ir palyginti nedideli universitetai: ISM vadybos ir ekonomikos universitetas pirmauja visose keturiose vertintose kryptyse, o Lietuvos sveikatos mokslų universitetas – 7 iš 9.
Bet švietimo specialistams daugiausia nerimo kelia didėjantis atotrūkis tarp aukštųjų mokyklų ir dėl to smunkantis bendras studijų lygis.
Mat kai kurios aukštosios mokyklos, ypač kolegijos, priima mokytis net ir 0 balų surinkusius abiturientus, tik prirašę jiems balą už motyvaciją.
Stebina, kad daugiausia tokių neraštingų jaunuolių studijuoja pedagogiką. Kitaip sakant, vadovaujamasi keista logika, kad jei žmogus jokiems mokslams netinka, galės mokyti kitus.
Išeitis tikriausiai viena – ryžtingai uždaryti tinkamos studijų kokybės negalinčias garantuoti aukštąsias mokyklas arba bent jas jungti, likviduojant atskiras prasčiausio lygio specialybes.
Tai supranta ir aukštojo mokslo strategai. Žadama, kad nuo 2016 metų ir į mokamas studijų vietas bus priimami ne mažiau kaip 2 balus surinkę ir bent vieną brandos egzaminą išlaikę abiturientai. Bet tokį susitarimą kol kas pasirašė tik 15 aukštųjų mokyklų.
Vadinasi, kliautis pačių aukštųjų mokyklų sąmoningumu – kol kas bergždžias reikalas, nes jų išlikimo instinktas vis dar stipresnis už visuomenės interesus.
