„Tikrai pamaniau, kad laukia baisi mirtis“, – ištarė 59 metų R.Buivydienė.
Rietavo savivaldybės Medingėnų miestelio pašto skyriui vadovaujanti R.Buivydienė buvo vilkų užpulta, kai baigusi darbą pėsčia ėjo į gretimą kaimą.
Savaitgaliais Medingėnų miestelis tampa nebepasiekiamas – maršrutiniai autobusai nevažiuoja. Todėl vietiniams yra vienintelis kelias klampoti kelis kilometrus iki Keturakių kaimo. Jis yra gretimo Plungės rajono teritorijoje – ten užsuka autobusai.
„Sausio 16-oji nuo šiol bus antrasis mano gimtadienis, – ištarė R.Buivydienė. – Esu dėkinga ūkininkų Venckų šeimai, kuri atsiliepė į pagalbos šauksmą, – atlėkė į pagalbą ir išgelbėjo nuo vilkų rujos.“
– Kodėl iš darbo į namus dalį kelio einate pėsčia?
– Taip jau nutiko, kad savaitgaliais Medingėnų miestelis tampa atkirstas nuo viso pasaulio – į jį neužsuka autobusai.
Žmonėms lieka vienintelė išeitis – nuosavas automobilis.
Aš pati daug metų vairuoju, bet į darbą važinėju autobusu, nes taip pigiau.
Paštininko atlyginimas nėra toks didelis, kad galėtum kasdien važiuoti automobiliu.
Norėdami pasiekti rajono centrą kai kurie vietiniai eina pėsčiomis iki Keturakių kaimo ir ten sėda į maršrutinį autobusą.
Taip dariau ir aš.
– Nebijojote, kad einančią laukais ar mišku kas nors gali užpulti?
– Nesu iš bailiųjų, bet visada nešiojuosi ašarinių dujų balionėlį. Juos darbe gauna visi Lietuvos pašto darbuotojai.
Tačiau niekada nemaniau, kad balionėliu teks pasinaudoti ginantis nuo miško plėšrūnų. Man kur kas didesnė grėsmė iki šiol atrodė priekabių ieškantys svyrinėjantys girtuokliai.
Be to, visi aplink kalbėdavo, kad vilkai žmonių nepuola. Juolab dieną – juk einant per mišką į Keturakius buvo šviesu.
– Iki tol nebuvote girdėjusi kalbų, kad aplink Medingėnus laksto vilkai?
– Ne, apie jokius vilkus niekas nekalbėjo.
Tačiau tą patį rytą viena Medingėnų pašto laiškanešė ėmė pasakoti mačiusi šalikelėje lūkuriuojantį stambų vilką.
Ši darbuotoja yra kilusi iš Kauno, todėl pamaniau, kad miestietė susipainiojo – iš tiesų matė vilkšunį.
Dar jos paklausiau, kaip tas vilkas atrodė. „Kaip iš paveikslėlio“, – atsakė.
Kita laiškanešė irgi užsiminė, kad važiuodama su žentu matė ant kelio stovintį vilką.
Jis buvęs toks įžūlus, kad net nenorėjo trauktis.
– Kaip jūs susidūrėte su vilkų gauja?
– Baigusi darbą šeštadienį patraukiau Keturakių link. Eidama pamiške pastebėjau, kad kažkas sušmėžavo krūmuose.
Pamaniau, kad koks valkataujantis šuo.
Kai užlipau į kalvą, pastebėjau ant sniego įmintų daug pėdų. Išsigandusi išsitraukiau dujų balionėlį ir paspartinau žingsnį.
Šį kelią supa tai krūmynai, tai laukymės.
Staiga pamačiau, kad pakrūmėmis mane seka vilkas. Netrukus greta jo jau tipeno dar vienas.
Kai priėjau laukymę, jie staiga dingo.
Tačiau kai vėl prasidėjo krūmynai, jie mane puolė.
Spėjau papurkšti jiems dujų, bet į akis nepataikiau – vienam kliuvo ant keteros, antrajam – kažkur prie uodegos.
Vilkai nesitraukė, uostinėjo vienas kitą, orą. Netrukus atsirado ir trečias vilkas.
Nesu baugšti, bet širdis į kulnus nusirito...
Tyliai meldžiausi, kad tik nesibaigtų dujos.
O tada pamačiau, kad esu apsupta – priekyje prie krūmų manęs lūkuriavo dar vienas, gerokai stambesnis, vilkas.
– Kaip pavyko ištrūkti iš apsupties?
– Buvau ištikta šoko. Bet staiga prisiminiau, kad turiu Keturakiuose gyvenančių ūkininkų Venckų telefono numerį.
Jiems paskambinau ir ėmiau šauktis pagalbos.
Buvau taip išsigandusi, kad net neįstengiau normaliai nupasakoti, kur manęs ieškoti.
Laimė, Venckai neužtruko, išsyk šoko į mašiną ir išskubėjo manęs gelbėti.
Egidijus Venckus su sūnumi Mantu ėmė skambinėti ir klausinėti, kur esu. Jie signalizavo mašinos garso signalu, ir tai išgąsdino vilkus.
Trys mažesnieji dingo, kai ėmė skambėti mano telefonas ir pasigirdo mašinos signalai.
Tačiau didžiausias vilkas nurisnojo į krūmus tik tada, kai jau matėsi atvažiuojantis automobilis.
– Šiaip vilkai nėra linkę puldinėti žmonių. Ar nenustebino toks agresyvumas?
– Man irgi visi taip sakė. Bet vėliau nuvažiavus pas Venckus į namus jų sūnus Deividas pasakojo girdėjęs, kad tą patį šeštadienį su keistai besielgiančiu vilku susidūrė ir Purvaičių būrelio medžiotojai.
Per medžioklę vilkas kėsinosi pulti šunį, bet galiausiai atsitraukė.
– Kaip pavyko atsigauti po patirto šoko?
– Turiu problemų dėl širdies, todėl iškart išgėriau vaistų. Grįžusi namo į vonią prisileidau vandens, įpyliau raminamųjų žolelių ekstrakto.
Pati save guodžiau, kad viskas jau praėjo.
Tačiau iki šiol nesu atsigavusi po to sukrėtimo. Šį savaitgalį dar kažkoks virusas prisikabino, karščiuoju.
– Ką žadate daryti šeštadieniais – vėl eisite iki Keturakių kaimo stotelės?
– Ne, tuo keliu tikrai nebeisiu. Pernelyg baisu.
Šį šeštadienį samdžiau mašiną, kad mane pavežtų. Ir kitais savaitgaliais reikės kaip nors šią problemą spręsti.
– Nebandėte prašyti, kad į Medingėnus savaitgaliais būtų atnaujintas autobusų maršrutas?
– Bandžiau kalbėtis ir su Plungės, ir su Rietavo valdžia, ir su vežėjais.
Rietavo meras žadėjo pagalvoti, kaip išspręsti šią problemą, bet jau mėnuo nėra jokių žinių. Plungės valdžios atsakymas buvo toks: „Važinėkite taksi...“
Anksčiau dirbau mokykloje, kolegijose dėsčiau ekonomiką, buhalterinę apskaitą.
Dabar esu paštininkė, bet tikiuosi, kad gal kur nors arčiau atsiras darbo vieta ir nebereikės kasdien pirmyn atgal po 21 kilometrą važinėti.
Raginta problemas spręsti taikiai
* Vilniuje, V.Kudirkos aikštėje, šeštadienį „piketuoti“ rinkosi vilkai (nuotr.), norintys išsakyti savo nusiskundimus, rūpesčius ir lūkesčius. Čia vyko gamtosaugos akcija „Vilkai kalba“.
* Trisdešimt natūralaus dydžio vilkų maketų į V.Kudirkos aikštę buvo sunešti nevyriausybinės gamtosaugos organizacijos „Baltijos vilkas“ narių tam, kad būtų atkreiptas dėmesys į vis aštrėjančias vilkų problemas.
* „Aš nenoriu, kad mano kailis kabėtų virš židinio“, „Norėčiau, kad mano vaikai gyventų saugiai“, „Lietuva ir mano namai“, „Aš jūsų bijau labiau nei jūs manęs“, „Avis ūkininko, elnias medžiotojo, o kas mano?“ – tokiomis žinutėmis vilkų maketai kreipėsi į vilniečius.
* Organizacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Andrius Laurinavičius sako, kad pagrindinis akcijos tikslas – didinti žmonių supratimą apie vilką ir mažinti dėl nežinojimo kylantį susipriešinimą ir paskatinti problemas spręsti taikiai ir tvariai, sugyvenimo keliu.
Nyksta riba tarp žmogaus ir gamtos
Petras Adeikis
A.Stulginskio universiteto doktorantas, stambiųjų plėšrūnų specialistas
„Girdėjau šią istoriją ir neslėpsiu – esu labai nustebęs. Kaip ir visi kiti laukiniai žvėrys, vilkai vengia akistatos su žmonėmis – juos atgraso net kvapas. Todėl esu linkęs abejoti, ar tai tikrai buvo vilkai. Man panašiau, kad tai galėjo būti šunys.
Vilkas įprastai nepuola suaugusio žmogaus, nebent serga pasiutlige. Tačiau čia kalbama apie keturis vilkus, todėl tikimybė, kad sirgtų visi, – pernelyg menka.
Tačiau šiais laikais ribos tarp žmogaus ir laukinės gamtos nyksta. Anksčiau buvo neįmanoma prisiartinti prie gulbių, o dabar pavyko nufilmuoti, kaip jos suka lizdą.
Jei paaiškėtų, kad moterį išties bandė užpulti vilkai, sakyčiau, jog pavojus labai rimtas – riba peržengta.“
Medžioja grupėmis
* Vilkai yra vieni labiausiai pasaulyje paplitusių plėšrūnų. Lietuvoje vilkas ir lūšis laikomi didžiausiais plėšrūnais.
* Vilkai yra laikomi vienais bendruomeniškiausių gyvūnų, jie geba gyventi griežtos hierarchijos paisančiomis grupėmis. Gaują sudaro suaugusių vilkų pora, jų jaunikliai ir ankstesnių vadų palikuoniai.
* Vilkai nėra išrankūs ėdalui – jiems tinka viskas nuo pelės iki briedžio. Nuo bado vilkai ginasi ėsdami uogas, vabzdžius.
* Vilkai medžioja gerai organizuotomis grupėmis, bet akistatos su kitais stambiaisiais plėšrūnais vengia. Išimtis – gina jauniklius arba užimtą teritoriją.
* Lietuvoje suskaičiuojama apie 200–300 vilkų. Daugiausia jų yra Žemaitijos, Pietryčių ir Šiaurės Lietuvos miškuose.
* Lietuvoje vilkų medžioklė griežtai ribojama. Medžioklė vyksta nuo gruodžio iki balandžio 1-osios, o leidžiama sumedžioti tam tikrą skaičių šių plėšrūnų.
