Pastarajai Seimo narių grupei priklauso išrinktas į parlamentą pagal partijos „Tvarka ir teisingumas“ sąrašą Andrius Mazuronis. Pašokus liberalų reitingams į viršų, dabar jis jau Liberalų sąjūdžio narys. Bet ne dėl to A.Mazuronis pakliuvo į mūsų akiratį.
Šokinėti iš partijos į partiją, iš frakcijos į frakciją, atsižvelgiant į politinę konjunktūrą, sugeba ne tik šis Seimo narys. Tokių mūsų parlamente yra ne vienas politikas.
Vien tik buvęs LDDP Vyriausybės narys Povilas Gylys ką reiškia. Pakliuvo į parlamentą su šūkiu: ginkime Neringą Venckienę. Kurį laiką buvo šios grupės vėliavnešiu. Bet, kai N. Venckienė pakliuvo į nemalonę, ją pamiršo ir įsiliejo į R. Pakso šalininkų frakciją. Ką prieš tai padarė ir Valdas Vasiliauskas bei lenktynininkas Stasys Brundza. Apie pastarojo veiklą Seime po to iš viso nieko nebegirdėti. Bet jis ten tikrai dar yra.
A.Mazuroniui tokia tyla nepatinka. Todėl jis laikas nuo laiko daro įvarius pareiškimus ar rašo skundus kokiai valstybės institucijai prieš vieną ar kitą ne savo partijos narį. Praėjusią savaitę A. Mazuronis parašė skundą prieš Švietimo ir mokslo ministrę Audronę Pitrėnienę. Savo rašte į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK) A. Mazuronis piktinosi ir prašė įvertinti, ar ši Darbo partijos deleguota ministrė nepažeidė įstatymų, kitų teisės aktų, darydama spaudimą Vilniaus savivaldybei.
A. Mazuronis atkreipė dėmesį į Švietimo ir mokslo ministerijos nurodymus Vilniaus savivaldybei derinti sąrašą mokyklų, kurioms turi būti skirtos lėšos renovacijai, su konkrečiais Seimo nariais. Šią savaitę VTEK pareiškė, kad minėto klausimo nesvarstys.
Bet, kažin, ar tai skundo autoriams yra svarbiausia. Po tokio pareiškimo A.Mazuronis galėjo dvi savaites mėgautis žiniasklaidos dėmesiu, nepadarydamas jokio apčiuopiamo žingsnio. Jam tai tapo eiliniu pareiškimu ar skundu. Šio politikos biografijoje tokių buvo ne vienas.
Kiekvienas tuo gali įsitikinti į visagalį „Google“ suvedęs žodžius: „Seimo narys A. Mazuronis apskundė“ arba „Seimo narys A.Mazuronis kreipėsi, pareiškė“. Norėdami sužinoti, ką šis Seimo narys nuveikė įstatymų leidyboje, kas yra tiesioginis Seimo nario darbas, galime įvesti ir kitus žodžius. Pavyzdžiui, „Seimo narys A.Mazuronis pateikė įstatymo projektą“.
Panašiu keliu siūlyčiau kiekvienam pažiūrėti ir į kitų Seimo narių veiklą. Tada viskas taps aišku. Kol kas dažnai kompetentingai dirbančių Seimo narių ( yra, kaip suprantu, tokių įvairiose Seimo frakcijose) užgožia populistinių pareiškimų ir panašių skundų autoriai.
Google parodo, kad 2010 m. balandį tada dar“ tvarkietis“ A.Mazuronis apskundė prokurorams premjero rezidencijos statybą. 2011 m. lapkričio mėnesį parašė skundą į VTEK dėl konservatorių žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus. Jis teigė, kad ministras lankydamasis Jurbarko rajone, lyg ir propagavo kalbomis savo partijos kandidatus. 2014 m. vasarį , jau, matyt, kai vyko derybos dėl perėjimo pas liberalus, apskundė vieną labiausiai nemėgstamą liberalų tarpe politiką, tuometinės savo partijos pirmininką Rolandą Paksą. Jis pareiškė, kad R. Pakso fobija laiko įkaitais visą partiją „Tvarka ir teisingumas“. Panašių kalbų iš A.Mazuronio pusės nebuvo, kai reikėjo aukštos vietos šios partijos sąraše. R.Pakso norą vienam valdyti partiją, kurią plika akimi mato kiekvienas Lietuvos žmogus, A.Mazuronis, kaip ir jo tėvas, pastebėjo tik tada, kai tėvas V. Mazuronis netapo šios partijos kandidatu į prezidentus, o sūnus A.Mazuronis nebuvo pasiūlytas į vidaus reikalų ministrus. Tik išėjęs iš partijos“ Tvarka ir teisingumas“ gretų, A.Mazuronis pastebėjo ant korupcijos ribos, o, kaip rašė „ Lietuvos rytas“ ir kitos Lietuvos žiniasklaidos priemonės, galimai ir ant kontrabandos ribos, svyruojančią vieno įtakingiausių „tvarkiečio“, Seimo pirmininko pavaduotojo Kęsto Komskio veiklą. Jis apskundė buvusį bendrapartietį Seimo pirmininkei.
Beje, prieš tai, 2015 m. lapkričio mėnesį, jis piktinosi ir Seimo pirmininke L. Graužiniene, kai Seimo valdyba jo neišleido vienu metu vykti į dvi persiklojančias keliones į Belgiją bei JAV. Į Briuselį jis turėjo vykti, kaip Seimo delegacijos NATO parlamentinėje asamblėjoje vadovas.
Po šio incidento A. Mazuronis apkaltino jau L. Graužinienę bukumu ir atsistatydino iš delegacijos vadovo pareigų. Nors domiuosi ir Lietuvos užsienio politikos klausimais, turiu prisipažinti neteko girdėti A. Mazuronio dalykiškai dėstant mintis apie Lietuvos ir užsienio saugumo politiką NATO veiklos kontekste. Ir ką jis veikė su tokia kompetencija Briuselyje? Ką jis būtų daręs, kaip vidaus reikalų ministras, jeigu partija jį ten būtų ir paskyrusi? Skundų rašyme nuo sūnaus beveik neatsiliepia ir tėvas Valentinas Mazuronis, apie kurio populizmą rašiau praėjusį mėnesį. 2009 m. liepos mėnesį jis apskundė prokurorams Arūną Valinską dėl galimai nusikalstamos veiklos, slepiant dokumentus. 2010 m. balandį – Seimo valdybą, kai ši, taupydama parlamentines lėšas, jam neleido išvykti visai savaitei į Kiniją.
2015 m. gruodžio mėnesį iš Briuselio V.Mazuronis apskundė buvusį Valstybės Saugumo departamento direktorių Gediminą Griną už siūlymą nutraukti finansavimą lenkų ir kitų tautinių mažumų mokykloms Lietuvoje, atsakant į lietuviškų mokyklų uždarymą Lenkijoje.
Taigi, galima sakyti, kalbant apie šią Seimo narių šeimą, kad obuolys nuo obels netoli rieda. O dabar įveskime į Google žodžius: A.Mazuronis pasiūlė įstatymo projektą. Ką gauname? Nėra jokios informacijos, kad Seimo narys A.Mazuronis būtų tai pasiūlęs Seimui.
Pabandykime dar panaršyti internetą ir suraskime Vyriausios rinkimų komisijos puslapį: www.vrk.lt. Ten matosi, kokiu būdu tokie asmenys tampa Seimo nariais. Kas juos išrenka: vienmandatėje rinkimų apygardoje Lietuvos žmonės ar jie patenka tik per partijų sąrašą.
A.Mazuronis dvi kadencijas yra Lietuvos Seimo narys. Abu kartus pateko per sąrašą, kai pralaimėjo rinkimų apygardoje. Tokiems politikams svarbiausia gauti aukštą vietą sąraše.
Nesunku suprasti, kad įvairiose partijose, matyt, tokiems politikams aukštą vietą rinkimų sąraše lemia jo sugebėjimas įsiteikti partijos lyderiams. Per vienus ir kitus rinkimus A.Mazuroniui tai užtikrino tėvas V.Mazuronis. Ši šeima tapo pirmasis politinio nepotizmo pavyzdys, kai per vienos partijos sąrašą Seimo rinkimuose dalyvavo tos pačios šeimos nariai. Vėliau tik po jų pasekė Valinskai, Zuokai ir t.t. Bet Mazuronių šeima buvo pirmoji.
Taip gimsta ne kokia nors graži politikos dinastija, o politikos lipčių kategorija. Kai rykliai plaukia vandenynuose, jie aplimpa irgi įvairiais tokiais lipčiais, kurie taip keliauja kartu. Kadangi šis principas perėjo ir į mūsų politiką, todėl matome Seime vos vieną kitą padorų, kompetentingą politiką. Įvairioms partijoms svarbu atsivesti daug balsuojančių, kaip reikės.
Todėl politikos lipčiams ir populistams didžiausia bausmė būtų rinkimai tik vienmandatėse apygardose, atsisakant rinkimų pagal partijų sąrašus. O taip pat mūsų sugebėjimas atskirti tik daug kalbančius, pareiškimus, o gal skundus rašančius politikus ir tuos, kurie tikrai dirba.
Apie tokius politikos lipčius įvairiose Lietuvos politinėse partijose turime daugiau kalbėti. Gal tada ir valdžią Lietuvoje turėtume geresnę?
