Buvome ir gal tebesame linkę manyti, jog savo aiškiai neigiamą požiūrį
M.Gorbačiovas reiškė tik todėl, kad „taip reikėjo“ užkalbėti dantis
Kremliaus vanagams.
Jeigu Kovo 11-osios išvakarėse būtume tik pažvanginę žodiniais
nepriklausomybės ginklais, bet nežengę lemiamo žingsnio, po paros
prasidėjusi SSRS liaudies deputatų sesija būtų mus sutriuškinusi, net
demokratinei Rusijos deputatų daliai to nenorint.
Lietuvą būtų užplūdę įvairiausio plauko veikėjai iš Maskvos,
neatmestina, kad ir iš kairiųjų Vakaruose. Įtikinėjimais neskubėti,
nekenkti M.Gorbačiovui ir panašiai būtų išskaidę jėgas.
Lemtingi sprendimai visada unikalūs. Bet dažnai būna nors menkas
pasirinkimas, kada tai daryti. Tuo Kovo 11-oji skiriasi nuo Vasario
16-osios. Pastaroji buvo komplikuota, bet laiko atžvilgiu turėjo
judėjimo galimybių. Kovo 11-oji buvo ribinė, be menkiausio pasirinkimo
ateityje.
Kelyje į nepriklausomybę buvo ir daugiau ribinių situacijų. Pavyzdžiui,
apsisprendimo balsuoti taip pat negalima pavadinti savaime suprantamu.
Ginčai tarp išrinktųjų į Aukščiausiąją Tarybą buvo intensyvūs, ne
dirbtiniai, grįsti atsakomybės jausmu.
Niekas negalėjo garantuotai atsakyti, kad jau kitą dieną Maskva
nepaskelbs Lietuvoje ypatingosios padėties ir kiekvienoje kryžkelėje,
miestų gatvėse nepastatys tankų. Abejonių buvo visokių. Optimizmo
nedidino ir murzina Vakarų Europos pozicija.
Atmintyje įstrigo, kaip K.Motieka, vėliau V.Landsbergio pavaduotojas,
susinervinęs dėl užsitęsusių debatų, sako man: „Kas čia darosi? Jei
gali, pavilkink laiką, aš einu pakalbėti.“ Vėliau paaiškėjo, jog
K.Motieka skambino į Vašingtoną K.Lozoraičiui, o paskui pasitarė su
V.Landsbergiu. Galutinė rami ir tvirta V.Landsbergio pozicija „už“
nuramino ginčus.
Dveji metai iki Kovo 11-osios taip pat pavadintini ribine situacija.
Tai 1988 birželio 3 d., Mokslų akademijos salėje, sutrumpintai –
Iniciatyvinės grupės susikūrimas. Galbūt tokia grupė galėjo susikurti
ir kurią nors kitą dieną, bet ne tokios sudėties, dėl kurios ano meto
valdžia tikrai nežinojo ką daryti ir kaip reaguoti. Plačiai
neanalizuojant vien Just.Marcinkevičiaus pavardė ką reiškė.
Jeigu
Iniciatyvinė grupė būtų buvusi formuojama pagal kokią nors delegavimo
sistemą ir ne vieną dieną, garantuotai viskas būtų žlugę ir išsisklaidę
po įvairias radikalias grupes. Stebuklingu būdu Sąjūdyje dalyvavę iš
įvairių profesinių sričių atėję visuomenininkai suvokė, jog viską reikia
daryti nedelsiant, čia ir dabar.
Naivu manyti, kad Kremlius nenujautė, kur suka Lietuva. Nuo pat
Lietuvos okupacijos Maskva žinojo: kad ir kiek naikintų, vežtų, šaudytų
ir sodintų, Lietuvoje visada rusens koks nors pasipriešinimas. Todėl,
kad tai Vakarų, o ne Rytų teritorija.
Rusija nepasitikėjo Lietuva, nesvarbu – komunistais ar ne, net kai
patys vartė J.Stalino skulptūras. N.Chruščiovo laikais KGB tik dar
labiau sustiprino kovą su „nacionalistais“ okupuotose teritorijose.
2003
m. išleistoje Rusijos slaptųjų tarnybų enciklopedijoje giriamasi, jog
per kelerius metus iki 1967 m. Lietuvoje pavyko sunaikinti 25
nacionalistines grupuotes ir susilpninti Vyriausiojo Lietuvos
išlaisvinimo komiteto (VLIK) emigracijoje veiklą. Net pasakojama, kaip
su pastarąja organizacija dirbta: agentūrą veisė ne tarp giminių, o
perverbuodavo pačius VLIK narius.
Vis dėlto kyla klausimas, kodėl per kitą sistemos atlydį, „perestroiką“,
suvokęs slaptus Sąjūdžio tikslus Kremlius nesiėmė griežtų priemonių?
Tradicinis atsakymas – bijojo Vakarų. Galbūt.
Mano nuomone,
M.Gorbačiovas ir jo aplinka vylėsi, jog santykinai geriau nei kitos
„respublikos“ besiverčiančios Lietuvos „liaudis“ nepalaikys Sąjūdžio.
Tai buvo vienintelis atvejis, kai Maskvai pradėjo vaidentis, kad
prakutusi Lietuvos dalis jau tapo sava.
Dar prieš Lietuvos delegacijai demonstratyviai paliekant SSRS liaudies
deputatų suvažiavimą, su deputatine užduotimi lankiausi pas tuometį KGB
vadovą V.Kriučkovą.
Pasitiko ant stalo apsikrovęs rusų filosofo
N.Berdiajevo, kurį po revoliucijos F.Dzeržinskis išvijo į Vakarus,
knygomis. Iškart, net nepasiteiravęs, kokiu reikalu atėjau, pradėjo
klausimu: kodėl Lietuva nori išeiti iš SSRS?
Ir nelaukęs atsakymo,
pats pradėjo pasakoti, kokių laimėjimų yra pasiekusi „sovietinė Lietuva“
ir kokia galima sėkmė jos lauktų po „perestroikos“ reformų. Savo
monologą baigė įsitikinimu, jog ambicingų Sąjūdžio veikėjų užmojų
Lietuvos žmonės galiausiai nepalaikys.
Nesakyčiau, kad V.Kriučkovas kalbėjo visiškas nesąmones. Savo
patirtimi ne kartą įsitikinau, kad tiek Sąjūdis, tiek nepriklausomybės
idėja turėjo daug priešininkų. Atvirai sakant, kai kurie jų praregėjo
tik dabar, išvydę realią Kremliaus politiką ir supratę, kuo viskas
galėjo baigtis mums laiku neapsisprendus.
Iki šių dienų kirba viena spekuliatyvinė mintis. O kas, jeigu sovietų
vadas J.Andropovas būtų pratempęs dar kokius penkerius metus? Vis
labiau aiškėja, jog reformos gelbėjant imperiją nuo artėjančio kracho
buvo jo sumanymas.
Juk jau nuo 1967 m., vadovaudamas KGB, jis įsteigė
analitinį skyrių ir rengė slaptus užsakymus įvairiems institutams
parengti sisteminę analizę apie padėtį valstybėje.
Tačiau kad ir kokios būtų reformos, liaudies frontus ir
sąjūdžius būtų sunaikinęs užuomazgose. Bet sveikas J.Andropovas
imperijos galva teišbuvo tris mėnesius (mirė 1984 m.).
Taigi nepriklausomos Lietuvos atkūrimas kupinas atsitiktinumų, tarp jų
ir tokių, kuriuose mes visiškai nedalyvavome.