Buvome ir gal tebesame linkę manyti, jog savo aiškiai neigiamą požiūrį M.Gorbačiovas reiškė tik todėl, kad „taip reikėjo“ užkalbėti dantis Kremliaus vanagams.
Jeigu Kovo 11-osios išvakarėse būtume tik pažvanginę žodiniais nepriklausomybės ginklais, bet nežengę lemiamo žingsnio, po paros prasidėjusi SSRS liaudies deputatų sesija būtų mus sutriuškinusi, net demokratinei Rusijos deputatų daliai to nenorint.
Lietuvą būtų užplūdę įvairiausio plauko veikėjai iš Maskvos, neatmestina, kad ir iš kairiųjų Vakaruose. Įtikinėjimais neskubėti, nekenkti M.Gorbačiovui ir panašiai būtų išskaidę jėgas.
Lemtingi sprendimai visada unikalūs. Bet dažnai būna nors menkas pasirinkimas, kada tai daryti. Tuo Kovo 11-oji skiriasi nuo Vasario 16-osios. Pastaroji buvo komplikuota, bet laiko atžvilgiu turėjo judėjimo galimybių. Kovo 11-oji buvo ribinė, be menkiausio pasirinkimo ateityje.
Kelyje į nepriklausomybę buvo ir daugiau ribinių situacijų. Pavyzdžiui, apsisprendimo balsuoti taip pat negalima pavadinti savaime suprantamu. Ginčai tarp išrinktųjų į Aukščiausiąją Tarybą buvo intensyvūs, ne dirbtiniai, grįsti atsakomybės jausmu.
Niekas negalėjo garantuotai atsakyti, kad jau kitą dieną Maskva nepaskelbs Lietuvoje ypatingosios padėties ir kiekvienoje kryžkelėje, miestų gatvėse nepastatys tankų. Abejonių buvo visokių. Optimizmo nedidino ir murzina Vakarų Europos pozicija.
Atmintyje įstrigo, kaip K.Motieka, vėliau V.Landsbergio pavaduotojas, susinervinęs dėl užsitęsusių debatų, sako man: „Kas čia darosi? Jei gali, pavilkink laiką, aš einu pakalbėti.“ Vėliau paaiškėjo, jog K.Motieka skambino į Vašingtoną K.Lozoraičiui, o paskui pasitarė su V.Landsbergiu. Galutinė rami ir tvirta V.Landsbergio pozicija „už“ nuramino ginčus.
Dveji metai iki Kovo 11-osios taip pat pavadintini ribine situacija. Tai 1988 birželio 3 d., Mokslų akademijos salėje, sutrumpintai – Iniciatyvinės grupės susikūrimas. Galbūt tokia grupė galėjo susikurti ir kurią nors kitą dieną, bet ne tokios sudėties, dėl kurios ano meto valdžia tikrai nežinojo ką daryti ir kaip reaguoti. Plačiai neanalizuojant vien Just.Marcinkevičiaus pavardė ką reiškė.
Jeigu Iniciatyvinė grupė būtų buvusi formuojama pagal kokią nors delegavimo sistemą ir ne vieną dieną, garantuotai viskas būtų žlugę ir išsisklaidę po įvairias radikalias grupes. Stebuklingu būdu Sąjūdyje dalyvavę iš įvairių profesinių sričių atėję visuomenininkai suvokė, jog viską reikia daryti nedelsiant, čia ir dabar.
Naivu manyti, kad Kremlius nenujautė, kur suka Lietuva. Nuo pat Lietuvos okupacijos Maskva žinojo: kad ir kiek naikintų, vežtų, šaudytų ir sodintų, Lietuvoje visada rusens koks nors pasipriešinimas. Todėl, kad tai Vakarų, o ne Rytų teritorija.
Rusija nepasitikėjo Lietuva, nesvarbu – komunistais ar ne, net kai patys vartė J.Stalino skulptūras. N.Chruščiovo laikais KGB tik dar labiau sustiprino kovą su „nacionalistais“ okupuotose teritorijose.
2003 m. išleistoje Rusijos slaptųjų tarnybų enciklopedijoje giriamasi, jog per kelerius metus iki 1967 m. Lietuvoje pavyko sunaikinti 25 nacionalistines grupuotes ir susilpninti Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) emigracijoje veiklą. Net pasakojama, kaip su pastarąja organizacija dirbta: agentūrą veisė ne tarp giminių, o perverbuodavo pačius VLIK narius.
Vis dėlto kyla klausimas, kodėl per kitą sistemos atlydį, „perestroiką“, suvokęs slaptus Sąjūdžio tikslus Kremlius nesiėmė griežtų priemonių? Tradicinis atsakymas – bijojo Vakarų. Galbūt.
Mano nuomone, M.Gorbačiovas ir jo aplinka vylėsi, jog santykinai geriau nei kitos „respublikos“ besiverčiančios Lietuvos „liaudis“ nepalaikys Sąjūdžio.
Tai buvo vienintelis atvejis, kai Maskvai pradėjo vaidentis, kad prakutusi Lietuvos dalis jau tapo sava.
Dar prieš Lietuvos delegacijai demonstratyviai paliekant SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, su deputatine užduotimi lankiausi pas tuometį KGB vadovą V.Kriučkovą.
Pasitiko ant stalo apsikrovęs rusų filosofo N.Berdiajevo, kurį po revoliucijos F.Dzeržinskis išvijo į Vakarus, knygomis. Iškart, net nepasiteiravęs, kokiu reikalu atėjau, pradėjo klausimu: kodėl Lietuva nori išeiti iš SSRS?
Ir nelaukęs atsakymo, pats pradėjo pasakoti, kokių laimėjimų yra pasiekusi „sovietinė Lietuva“ ir kokia galima sėkmė jos lauktų po „perestroikos“ reformų. Savo monologą baigė įsitikinimu, jog ambicingų Sąjūdžio veikėjų užmojų Lietuvos žmonės galiausiai nepalaikys.
Nesakyčiau, kad V.Kriučkovas kalbėjo visiškas nesąmones. Savo patirtimi ne kartą įsitikinau, kad tiek Sąjūdis, tiek nepriklausomybės idėja turėjo daug priešininkų. Atvirai sakant, kai kurie jų praregėjo tik dabar, išvydę realią Kremliaus politiką ir supratę, kuo viskas galėjo baigtis mums laiku neapsisprendus.
Iki šių dienų kirba viena spekuliatyvinė mintis. O kas, jeigu sovietų vadas J.Andropovas būtų pratempęs dar kokius penkerius metus? Vis labiau aiškėja, jog reformos gelbėjant imperiją nuo artėjančio kracho buvo jo sumanymas.
Juk jau nuo 1967 m., vadovaudamas KGB, jis įsteigė analitinį skyrių ir rengė slaptus užsakymus įvairiems institutams parengti sisteminę analizę apie padėtį valstybėje.
Tačiau kad ir kokios būtų reformos, liaudies frontus ir sąjūdžius būtų sunaikinęs užuomazgose. Bet sveikas J.Andropovas imperijos galva teišbuvo tris mėnesius (mirė 1984 m.).
Taigi nepriklausomos Lietuvos atkūrimas kupinas atsitiktinumų, tarp jų ir tokių, kuriuose mes visiškai nedalyvavome.
