Viskas suprantama: kapitalizmas – teisingiausia tvarka žemėje ir danguje, bet kaip užknisa.
Kainos artėja prie ES, o atlyginimai trypčioja prie Afrikos.
Kita vertus, jau nebežinau, kas ir kodėl man įkalė į galvą, kad žmogus yra dar ir dvasinės prigimties, kad jis turi ne tik išorinį, bet ir vidaus pasaulį, kad tas pasaulis yra subtilus, trapus, sudėtingas ir įdomus.
Gali būti, kad aš skaičiau ne tas knygas. Bendravau ne su tais žmonėmis. Kažkas instaliavo ne tokio tipo smegenis.
Būk toks, būk kitoks, mokėk save parduoti, girk save, reklamuok save, o jeigu nenori, nesugebi, neturi jėgų, kantrybės, įžūlumo, apsukrumo – eik po velnių. Ir jeigu nenori būti prekė, tada sėdėk šūde, neturėk pretenzijų į geresnį gyvenimą, nes kapitalizmas – žiurkių lenktynės.
Turi būti kokia nors atsvara tam prakeiktam aukso veršio garbinimui? Gal ir nebūtinai. Gal tai tik naivi kultūrininkų legenda, esą mes – kaip druska, be mūsų sugesite. Deja, pinigai nekvepia, t.y. negenda. Šiuolaikinė ekonomika šizofreniška – rėkia, kad reikia kuo daugiau išlaidauti, nes tada judėsim į priekį, ir tuo pat metu dūsauja, kad reikia taupyti, nes per daug švaistoma. Tai pirkti ar nepirkti?
Pats bjauriausias kapitalizmo bruožas – jis visiškai negina silpnesniųjų, jis visada stipresniųjų pusėje. Tai suprantama, nes pinigų kalba – skaičiai, ne emocijos. Silpnuosius turėtų ginti kairieji, bet mūsų socialdemokratai tokie pat stambaus kapitalo įkaitai ir rėmėjai kaip ir kitos partijos.
Beje, dabar verkšlenama dėl alkoholizmo, kokios priežastys, ką daryti. Manau, labai paprasta – dalis žmonių neprisitaikė prie rinkos ekonomikos ir liko nuošaly. Jie buvo silpnieji. Todėl nieko nereikia daryti, tik palaukti, kol jie išmirs.
Išnyks ir tikėjimas, kad kultūra, o ypač menas, yra pasaulį organizuojanti, prasmę suteikianti substancija, kad jis puoselėja ir ugdo žmogaus aukštesniąsias vertybes. Taip, tai tam tikra tikėjimo rūšis, ir, ko gero, pragmatikams karjeristams iš tiesų būna keista, kai kultūrininkai verkšlendami prašo pinigų savo projektams, leidiniams etc., nes tai iš esmės prašymas paremti jų tikėjimą – kažką, kas nesveriama.
Nyksta mėgavimasis stiliumi. Stilius dabar – tik baldai ir skudurai. Nyksta gebėjimas pagauti ironiją, aliuzijas, gilesnes kultūrines užuominas ir citatas. Visa tai išnyks kartu su žmonėmis, kurie tiki kultūra kaip aukštesniąja prasme. Ir kai tas apskurusių kultūrininkų sluoksnis išnyks, dalis tikrovės bus nebesuprantama ir nebepaaiškinama.
Bet kol neišnyko, galima pasidžiaugti mažais šio tikėjimo stebuklais.
Prieš savaitę gavau elektroninį laišką iš Jungtinės Karalystės.
Rašo moteris, kuri dėkoja man už eilėraštį apie Centrinę Mančesterio biblioteką. 2008 metais ten su kolegomis literatais skaičiau keletą eilėraščių, sėdėjau senoje skaitykloje prie seno židinio, o priešais ant sienos mačiau ilgą čia dirbusių bibliotekininkų sąrašą. Užsirašiau keletą pavardžių, paskui iš to sąrašo išaugo eilėraštis. 2010 m. to eilėraščio vertimą paskelbė anglų kalba leidžiamas žurnalas „The Vilnius Review“.
Bet 2016 metais moteris, parašiusi knygą apie Mančesterio bibliotekininkus, rado mano eilėraštį, anot jos, kaip tik tą dieną, kai pasirodė jos knyga. Ji džiaugiasi ir apgailestauja, jog anksčiau nežinojo apie šį tekstą, nes tai būtų buvusi puiki pabaiga jos knygai. Dėkoja man. Nes mano tekste paminėta keletas žmonių, apie kuriuos ji rašė.
Aš netgi nežinau, už ką ji man dėkoja. Bet taip pat džiaugiuosi ir dėkoju jai. Irgi nežinau, už ką. Ir toks geras, tikras jausmas, kad mudu prisiliečiame prie slapčiausios kultūros, dvasios, jautriausios vidinės esmės, nors mus sieja vos keletas eilučių, bet pasaulis ima plėstis, gilėja, darosi įvairus, niuansuotas, nes mus sieja ryšiai, kur kas svarbesni už pinigus... Pasimėgauju slaptaisiais sielų ištvirkavimais, paskui užrašau šį nutikimą ir parduodu.
