Joninės arba Rasos, jei taip kam labiau patinka, nėra jokia šventė. Nes šventė yra tada, jei rimtai ir iš tikrųjų švenčiama. Kada joje yra kas nors švento. Kada ne imituojamas ir apsimestinai suvaidinamas sakralinis esmingumas, bet kada tuo šventumu iš tikrųjų tikima. Ar bent įmanoma patikėti, kad tuo galima tikėti.
Pagoniškąjį Rasų turinį seniai išplovė istorija ir katalikybės pastangos. Niekas nieko šiandien neįtikins, kad yra Lietuvoje bent vienas psichiškai sveikas žmogus, kuris manytų, jog iš tą naktį surinktų žolelių galima nuspėti ateitį. Ar kad laužo ugnis realiai atneša sveikatą ir turtus, kad galima rasti paparčio žiedą, rasa apsiprausus tapti jaunam ar ja padidinti derlių ir karvių vaisingumą. Ar tikėtų dar kokia nors nesąmone iš tos pačios operos.
Katalikiškasis Joninių turinys taip pat dirbtinis ir jokio šventumo vieno vardadienio išskirtinume nėra. Net pati katalikybė didelių istorinių argumentų čia paprasčiausiai neturi. Pagal metrikacijų duomenis Jonas – vienas iš nepopuliariausių vardų.
O kai nėra nuoširdžiai priimančių šventės mistiką ir sakralinę prasmę, nėra ir tikro šventimo ir švenčiančiųjų. Telieka karnavalas. Pasivaikščiojimas ir pasišokimas gamtoje prie laužo, imituojant tai, ko širdy nėra ir kuo pats netiki. Geriausiu atveju tai protėvių papročių pagerbimas ir jų šventės nostalgiškas minėjimas.
Masiškiausiu variantu tai proga susitikti pažįstamiems, draugams, artimiesiems. Pabendrauti ir pasilinksminti. Blogiausiu variantu tai proga radus kokį Joną ar Janiną prisigerti ir jauniems eiti snukių daužytis. Bet jokiu atveju tai nėra šventė tikrąja to žodžio prasme, kaip Kalėdos arba Velykos, kurios visgi dar turi tikrų tikinčiųjų.
Jau girdžiu per kūlgrindas atbildančių žemaitukų kanopų griausmą. Mane tuoj pulsiantiems kriviams krivaičiams noriu pranešti, kad tik konstatuoju faktą, o ne vertinu. Man irgi gaila, kad Rasos nėra tikra šventė. Kaip gaila ir vaikystės pasakų. Gražu, bet suaugęs nebegali tuo tikėti.
Esmė ne Joninėse. Nebesugebame, neįstengiame ir nesistengiame švęsti praktiškai jokios šventės kaip Šventės. Nebetikime sakralumu. Praradome džiaugsmą dėl šventės priežasties. Pavertėme tai ilgaisiais nedarbo savaitgaliais su pasibuvimais, susiėjimais, pasisėdėjimais. Be šventumo išgyvenimo lieka tik kasdienybės paįvairinimas ir komercija.
Joninės – užmiršta šventė, kurios širdyse nebeprikelsi. Krikščioniškąsias irgi baigia sunaikinti per šimtmečius kultyvuota katalikybės veidmainystė ir nutolimas nuo žmonių. Tai dabar daugiau kiaušinių dažymo, eglutės puošimo, dovanėlių ir valgymo – gėrimo ritualai be tikėjimo.
Dar lieka kovo 11-toji, vasario 16-toji, nes žmonėse gyva atmintis. Bet ir tai su laiku blėsta ir virsta į valdiškus renginius su iki kaulo įsiėdusiais žvaigždučių paraliavimais išnuomotose lauko scenose. Negausinga žioplių minia vangiai palinguoja ir sulaukiam kokio nemokamo fejerverko už mūsų pinigus.
Niekas čia dėl to nėra kaltas. Gyvename kai šventumas, tikėjimas ir pasiaukojimas išsigandę traukiasi. Kai viskas galima, tik negalima galvoti ir sakyti to, kas negalima. Kai siautėja teisės be pareigų, laisvės be atsakomybės ir malonumai dėl malonumų. Ir noras viską ir visus, kas tam prieštarauja, uždrausti.
Joninių garbei reikia pasakyti, kad tai nors dirbtinė, bet vienintelė šventė, per kurią nebūna mišių, himnų giedojimo, patetiškai netikro kalbėjimo iš lapelių. Kai nebūna vėliavų pakėlimų, gedėjimo, iškilmingų posėdžių ir koncertų Operoje. Kai nebūna valdiško marazmo ir apsimetinėjimo fiestos.
Kokia bebūtų, tai vienintelė diena, kurios jie dar iš mūsų neatėmė ir neprivatizavo. Tokią naktį net šventasis Ramūnas paslapčia išmeta burnelę ir net nukarūnuotas prezidentas juokiasi. Todėl tokias šventes reikia švęsti vien dėl jų laisvės dvasios. Linksminkimos ir džiaukimos, pakol laisvi esma.
