Bet kaip kitaip pavadinsi, stebėdamas pastarojo pusmečio skandalus ir stulbinantį jų foną. Rusija neįspėjusi, tarsi jau kitą dieną žengtų į frontą, organizuoja visos savo kariuomenės parengtį, ruošiasi vieniems didžiausių karinių mokymų, o Lietuvoje spirga savų karinių pajėgų auksinių šakučių skandalas. Rusų generolai už pilvų susiėmę juokiasi.
Galima sakyti: demokratija, visi lygūs, niekam jokių privilegijų, nutylėjimų – kaip sovietmečiu. Bet vis tiek reikia jausti problemos mastelį.
Konservatoriai rengia Krašto apsaugos ministerijos (KAM) vadovo apkaltą – diskredituos Lietuvos ir NATO partnerių akyse. Kažkam bus „šakutės“, viešai nuplėš antpečius. Galėtų dar vieną kitą baudimo būdą pasiskolinti iš Šiaurės Korėjos. Kvailystės ir tiek. Tikra provincija.
O juk būtent esant dabartiniam ministrui J.Olekui prasidėjo rimti praktiniai gynybos darbai. Galėjai net imti nerimauti, ar ne per daug militarizuojamasi. Kariuomenės vadas, nors iš prigimties – ne „kariškis“, taip pat labai dalykiškas. Ir kalba ne šūkiais. Dabar nei iš šio, nei iš to atsiprašinėja, žada atsistatydinti.
Žodžiu, panašu į staigų viduriavimą. O paprasčiausiai pakanka pasiaiškinti, kaip kas buvo ir kas iš tikrųjų „šmugeliavo“. Pagaliau, tai elementarios buities reikalai, o ne nelegali prekyba ginklais.
Žinoma, galima patarti nekreipti dėmesio, viską suversti ant rinkiminės trydos, mat jau tokia mūsų tradicija. O kodėl tokia, o ne kitokia tradicija?
Mano pasenusiu mąstymu, prieš rinkimus kaip tik yra proga pažvelgti į save apibendrintai, strategiškai, kartu atvirai – apie didelius, ateitį lemsiančius dalykus, o ne smulkmenas. Ką nuveikėme, ką pražiopsojome, kaip toliau judėsime.
Deja, Lietuvoje maža tų, kurie nori žinoti tikrą savo situaciją. Štai filosofas K.Stoškus parašė nedidelį protingą straipsnį, apie tai, kodėl iki šiol blogai valdome savo valstybę. Kodėl iki šiol nesuvokiame, kas iš tikrųjų atsitiko po sąjūdinių pažadų viską pakeisti iš esmės?
Trečdalis Lietuvos pabėgo, šeši šimtai tūkstančių gyvena žemiau skurdo ribos, nors nuolat aiškinama, jog ekonomika auga. K.Stoškus teisus – vadinasi, turtėja turtingi ir didėja socialinė atskirtis. Socialinio teisingumo nėra nei teorijoje, nei praktikoje.
Nusivylimas valstybe didėja. Iš tikrųjų esame silpna ir turinti didelių ateities problemų visuomenė: gamybos, prekybos, demografijos, socialinių santykių, galiausiai, nepaisant pavienių politikų, ministrų ar pareigūnų pastangų, – ir gynybos srityse.
Ar tie, kurie skursta ir nedaug jau turi vilties išsikapstyti, stversis ginklo gintis nuo priešo? Ir visi iš užsienių lėks į frontą? Negalėčiau tvirtai pasakyti „taip“.
Daug kartų svarsčiau ir tebesvarstau, kas vis dėlto dėjosi žmonių galvose 1940-aisiais. O juk palyginti su kitomis panašiomis Europos valstybėmis, Lietuva neblogai atrodė. Su politikais kažkas ne taip buvo. Ir žmonėms tai labai nepatiko. Nepatiko net iki tokio lygio, kad nebepastebėjo kur kas didesnės grėsmės.
Politikai virė savo sultyse ir labai vėlai susivokė, kas iš tikrųjų darosi. Trūko atviro ir aiškaus situacijos vertinimo, nors viešai jau pasirodęs naujos kartos inteligentų būrys bandė tai daryti. Deja, tikras, ne kičinis, atviras kalbėjimas ir dabar Lietuvoje – problema.
Šią savaitę Lenkijos Seime jos pirmininkas pasakė ypač kritišką kalbą apie ES problemas. Tiesiogiai įvardijo, jog ES išgyvena vos ne visų lygių krizes: ekonominę, gynybinę, struktūrinę. Žinojo, jog kiekvienas sakinys bus perpasakotas Rusijos žiniasklaidoje ir savaip interpretuotas, bet kito kelio, norint susižinoti, kur esi, nėra.
Lenkija, beje, gali daug ko pamokyti šiuo metu. Lenkijos laisvės tėvas L.Walęsa, esantis griežtoje opozicijoje dabartinei valdžiai ir manantis, jog ji vis labiau tolsta nuo demokratijos ir grimzta į autoritarizmą, savo ruožtu atvirai rėžia, kad Lenkijai gresia pilietinis karas.
Tai ne rinkimų triukas. Nemanau, kad taip atsitiks, bet pozicijų aiškinimasis Lenkijoje šiuo metu yra principingas. Ir svarbiausia, aštrus ginčas vyksta didžiosios politikos arenoje, o ne kur nors skandaliukais skambančioje pakrūmėje.
Ar tokios rimtos politinės kalbos bus įmanomos Lietuvos Seime? Ar susirinks į jį politikai, sugebantys iš esmės įvertinti dabartinę situaciją ir pasiryžę padirbėti dėl ateities? Žvelgiant į rinkimų kampanijos finišo tiesiąją, sunku tikėtis, kad taip atsitiks.
Didžiąsias temas užgožia skandaliukai ir kapstymasis po šiukšles. Tradicija.
Paskutinis pavyzdys. Praėjo vos savaitė po triukšmingos tarptautinės konferencijos apie Astravo AE grėsmę ir pačiai Baltarusijai, ir Lietuvai, ir kam tik nori. Ir kas iš to? Nematyti, kad kas nors bėgtų protestuotojų palaikyti. Tik prezidentės šauksmas tyruose, jog ir kitos Baltijos valstybėse turėtų susirūpinti, kas vyksta Astrave.
Estijoje – prezidento rinkimai ir dar neaišku, ar nelaimės proputiniška kryptis. Iš Latvijos taip pat didelio entuziazmo uždaryti Astravo AE nematyti. Lenkija šiuo klausimu turi savų skaičiavimų.
Atvirai sakant, Lietuvos visuomenė irgi prigesusi. Galvanizuoja tik kariuomenės „šakutės“, Vijūnėlės dvaras, kas su kuo miegojo.
Provincializmas yra pelkė, kuri politikus praryja gyvus. O įkandin politikų pamažu grimzta ir valstybė.
