Ko gero, vieni didžiausių kalbos sergėtojų buvo aludariai, savo gaminiams kūrę nuostabius pavadinimus. Tokius, kad nors noveles rašyk.
Kad ir apie tai, kaip „Anzelmutė“, užsėdusi ant „Žalčio ugninio“ ir vos nepatekusi į „Ryklio nasrus“, „Lakūnų“ padedama užskriejo ant „Ledkalnio“. Nuo jo pažvelgusi išvydo, kaip „Auksinis princas“, „Taraną“ laikydamas kairėje, o „Dinamitą“ – dešinėje, mėgina užkopti į „Vulkaną“, ant kurio staiposi „Trys galiūnai“.
Bet visa tai – jau istorija. O atgaivinti numirėlius, kol neatėjo Paskutinio teismo diena, įmanoma nebent pasitelkus tamsos jėgas. Taip ir nusprendė padaryti apsukrūs kauniečiai, ėmę gaminti „Velnio kraują“.
Šiurpulius kelia vien pavadinimas, o ką jau kalbėti apie daugiau nei aštuonių laipsnių stiprumo skystį, supilstytą į dvilitrius bambalius ir kainuojantį vos kiek daugiau nei du eurus.
Negana to, „Velnio kraujas“, pasirodo, gali užkerėti net jo neragavusius.
Matyt, nelabojo pinklės lėmė, kad Žemės ūkio ministerija net tris kartus keitė nuomonę, kas čia per gėrimas.
Vieną mėnesį nutarė, kad tai – alus, kitą – jau nebe alus.
O gamintojams tokia protų sumaištis kas dieną krauna turtus. Kai reikia mokėti akcizą, „Velnio kraujas“ yra alus, nes tuomet mokestis mažesnis.
Kai kalbama apie tarą, tuomet čia – jau nebe alus, todėl galima ir pilstyti į dvilitrinius butelius, ir į depozitą nusispjauti.
Užvirė tokia velniava, kad prireikė net Seimo Antikorupcijos komisijos pagalbos. O parlamentarai savo ruožtu kreipėsi į Vyriausybę ir prokurorus.
Šėtono apžavai, ne kitaip, jei visa valstybė pastatoma ant ausų dėl vieno gėrimo.
Ar tik neteks prašyti egzorcistų pagalbos?
