Estai aukštojo mokslo tinklo pertvarkos ėmėsi kone prieš dešimtmetį, o lietuviai vis dar kunkuliuoja emocijų sūkuriuose.
Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, kuri neseniai lankėsi Estijoje, irgi pripažino, kad mes gerokai atsiliekame.
– Mūsų aukštųjų mokyklų atstovai neslepia jaučiantys didžiulę įtampą. Ar taip ir yra? – „Lietuvos rytas“ paklausė J.Petrauskienės.
– Visada taip būna, kai vyksta pertvarka. Į klausimą, kas nori pokyčių, teigiamai atsako visi. O tokių, kurie norėtųsi keistis, deja, mažai.
Tinklo pertvarka turi stiprinti pačias institucijas, studijų kokybę, tarptautiškumą, o ne vykti vien tam, kad kas nors būtų mažinama. Šiuo metu sunku užtikrinti aukštą studijų kokybę. Dėl to kyla daug klausimų ir darbdaviams, ir patiems studentams.
Viena bėdų – mažos aukštosios mokyklos, bet labai daug studijų programų.
Netrukus jauniems žmonėms vėl reikės rinktis, kur stoti, – jų laukia per tūkstantį pasirinkimų.
Programos dubliuojamos, smulkios. Vadinasi, jaunam žmogui siūloma siaura specializacija.
Tikslas, kurį pirmiausia turėtų kelti aukštojo mokslo sistema, – turi būti keli universitetai, kurie patektų bent į 500 geriausių pasaulio universitetų sąrašą.
– Universitetai ir savivaldybės, kuriose jie įsikūrę, pateikė savo siūlymų dėl būsimos pertvarkos. Ar aiškėja vizija?
– Gavome per 40 siūlymų, juos dar reikia išnagrinėti.
Tačiau smagu, kad paskatinome savivaldos, darbdavių ir aukštųjų mokyklų dialogą.
Susidarė įspūdis, kad to anksčiau nebuvo.
– Kiek Lietuvoje turėtų likti valstybinių universitetų, kurių dabar yra keturiolika?
– Tiek, kiek yra, negali jų būti. Studentų mažėja, finansuoti skiriamos lėšos panaudojamos neefektyviai.
Pasakyti konkretaus skaičiaus galbūt neįmanoma, bet atsižvelgdami į potencialą, manau, galime kalbėti apie penkis universitetus.
Pertvarkydami tinklą sudarytume galimybes skirti pinigų tam, kas stipru, – didinti investicijas į mokslo tyrimus, dėstytojų, mokslininkų atlyginimus.
– Daug klausimų kyla dėl Šiaulių ir Klaipėdos universitetų. Ar, jūsų nuomone, jie turėtų išlikti?
– Tai labai svarbūs Lietuvos regionai, universitetiniai miestai, teko pačiai dalyvauti susitikimuose su bendruomenėmis. Akivaizdu, kad universitetinės studijos ten turėtų išlikti.
Iš Klaipėdos ir Šiaulių esame gavę kelis pasiūlymus, kaip turėtų atrodyti aukštojo mokslo sistema jų regionuose.
Išgryninę tas sritis, kuriose studijos šiuose regionuose tikrai stiprios, galime kalbėti, ar ten lieka savarankiška institucija, ar jungiasi su kuria nors kita.
– Kurie universitetai, jūsų nuomone, yra silpnesni, o kurie stipresni?
– Kiekvienas jų turi iššūkių ir turi kuo didžiuotis. Bet jei jo mokslo laimėjimai menki, sunku tikėtis, kad studijos bus stiprios.
Savo srityje stiprus Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, taip pat Vilniaus universitetas, bet yra sričių, kur jam irgi kyla daug iššūkių. Stiprybių jūrų sektoriuje turi ir Klaipėdos universitetas.
– Kiek kolegijų reikėtų Lietuvai?
– Kolegijų reforma jau kone įvykusi. Yra 12 valstybinių kolegijų. Nėra tikslo automatiškai sumažinti jų skaičių. Svarbu, kad tame pačiame mieste smarkiai nesidubliuotų studijų programos.
– Kaip bus keičiamas aukštojo mokslo finansavimas?
– Šiuo metu aukštąjį mokslą finansuojame pagal tai, kiek studentų ateina į aukštąsias mokyklas. Tad natūralu, kad jos siekia priimti kuo daugiau studentų, o taip nukenčia studijų kokybė.
Pirmas žingsnis, kurį jau padarėme, pakėlėme priėmimo kartelę – universitetams ji siekia 3 balus, kolegijoms – 1,6 balo.
Siekiame įvesti nemokamas bakalauro studijas. Tai įmanoma. Vienas instrumentų tai padaryti – sutartys tarp valstybės ir aukštųjų mokyklų. Tai leistų orientuotis į rezultatus – tiek mokslinės veiklos, tiek absolventų pasirengimo, įsidarbinimo rodiklius.
– O jeigu aukštoji mokykla nepasieks sutartyje numatytų rezultatų, atitinkamai mažės ir finansavimas?
– Taip. Sutartys paprastai sudaromos 3–4 metams.
