Dviejų universitetų susijungimas, kaip remdamasis jungimosi planu rašo 15min.lt, kainuotų beveik 54 mln. eurų. Tiesa, VDU rektorius J.Augutis sako, kad tai senas, dar prieš dvejus metus parengtas ir pernai Švietimo ir mokslo ministerijai bei Vyriausybei pristatytas planas. Tiesa, tame plane aptartas ne VDU ir LEU jungimasis, o visos Lietuvos mokytojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo pertvarka. O pedagogus Lietuvoje rengia ne tik LEU, VDU, bet ir Vilniaus universitetas, Šiaulių universitetas, kolegijos.
Pasak J.Augučio, mokytojų rengimo ir kvalifikacijos pertvarkos planas pradėtas rengti prieš metus, o pernai liepą pristatytas ŠMM ir Vyriausybei.
„Suskaičiavome, kad tai galėtų kainuoti per 53 mln. eurų. Tačiau nei senoji ŠMM, nei jau naujoji į jį nereagavo. Tada supratome, kad nerūpi jiems tas didysis planas. Pakeitėme jį koncentruodamiesi į dviejų universitetų – VDU ir LEU – susijungimą“, – lrytas.lt kalbėjo J.Augutis.
Antrajame plane numatoma, kad universitetų susijungimui pakaktų 4–5 mln. eurų. Jų reikėtų darbuotojų išeitinėms, studijų sistemų, apskaitos sujungimui, atlyginimų skirtumų abiejuose universitetų padengimui.
„Pabrėžiu, kad iš valstybės biudžeto nebūtų prašoma nė cento“, – sakė J.Augutis.
Tad iš kur būtų imami 4–5 mln. eurų? J.Augutis sakė, kad pinigų būtų galima gauti pardavus dalį LEU nenaudojamo turto, kuris yra valstybinis, o universitetas jį valdo pagal panaudos sutartį. Pardavimu turėtų pasirūpinti Turto bankas.
Koks tas nenaudojamas LEU turtas? VDU rektorius vardijo, kad tai nenaudojamas bendrabutis Vilniuje. „Yra ir žemės, taip pat ir ne Vilniuje, kitose Lietuvos vietovėse. Kai kurie pastatai neatitinka šiuolaikinių reikalavimų“, – sakė V.Augutis.
Rektorius sakė, kad ir VDU turi nenaudojamo turto, tačiau mažiau.
- Ar tiesa, kad VDU ir LEU jungtuvėms numatoma beveik 54 mln. eurų? – lrytas.lt paklausė J.Augučio.
– Antis yra visi šitie dalykai. Mūsų jungimasis prasidėjo prieš dvejus metus. Ir prieš metus jungimosi planas buvo pristatytas dar ano Seimo Švietimo komitete, Vyriausybės strateginiame posėdyje. Tuomet buvo pavesta parengti išsamesnį planą, apimantį visą mokytojų rengimo sistemą. Mes jį parengėme, suskaičiavome, kad tai galėtų kainuoti per 53 mln. eurų. Ir įteikėme tokį planą pernai liepos mėnesį Švietimo ir mokslo ministerijai. Tačiau nei senoji, nei naujoji ministerija į šį planą nereagavo. Nei atsiliepimo neparašė, jau nekalbame apie svarstymą.
Supratome, kad nerūpi toks planas, tad pakeitėme savo planus susiaurindami jį, koncentruodamiesi į susijungimą. Atsisakėme tų lėšų didelių. Mes neprašome jungimuisi jokių pinigų iš valstybės. Galvojame apie mokytojų rengimo centrus tiek Vilniuje, tiek Kaune. Gal labiau mokytojų kvalifikacijos.
- Susijungimui visai nereikės pinigų?
– Ne visai taip. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje sutaupytume apie 4-5 mln. eurų. Panašiai tiek tektų išleisti įdėti įvairiems paprastiems jungimosi dalykams. Studijų sistemų, informacinių sistemų sujungimui, sumažėtų darbuotojų per abu universitetus, tad reikalingos išeitinės kompensacijos. Taip pat yra skirtumai tarp universitetų atlyginimų.
– O iš kur būtų imami tie 4-5 mln., kurių reikėtų jungimuisi?
– Universitetai, nors ne tiek gausiai, turi įvairaus studijų procesui nenaudojamo turto. Jį pardavus ar perdavus į Turto banką, tikrai būtų galima gauti tuos 4-5 mln. eurų, dar ir valstybei liktų iš šių lėšų. Tad iš tų pinigų būtų galima padengti tuos nuostolius, kurie susidarytų jungiantis. Ilgesnėje perspektyvoje būtų sutaupoma. Per kokius penkerius ateinančius metus, kai jau visiškai būtų užbaigtas jungimasis, prasidėtų taupymas. Dirbtų mažiau žmonių, būtų turtas efektyviau valdomas. Dar kartą noriu kategoriškai pasakyti: iš valstybės biudžeto neprašome jungimuisi nė vieno cento.
– O koks tas LEU valdomas turtas, kurį būtų galima parduoti?
– Tai ir bendrabutis, kuris nenaudojamas, užkonservuotas. Jis yra LEU teritorijoje. Tiksliai viso turto nežinau. Bet yra dar žemės sklypų, kurie ir ne Vilniaus mieste. Mokomosios bazės būdavo kuriamos ir kituose miestuose. Tą turtą gali parduoti tik valstybė.
Yra tokio turto, kuris neatitinka šiuolaikinių reikalavimų ir galėtų būti panaudojamas kitur, ne studijoms. Kaip Rektorių konferencijos prezidentas esu kalbėjęs su premjeru, kad visas nereikalingas turtas, kurio visi šalies universitetai nenaudoja mokslo ir studijų procesui, turėtų būti inventorizuojamas, surinktas į vienas rankas, suburta darbo grupė tam ir mėginama jį realizuoti. Ir tai būtų skiriama studijų ir mokslo kokybei gerinti.
– Jūsų jungimosi atveju būtų parduodamas tik LEU turtas? VDU – ne?
Ne ne. VDU irgi turi turto. Ne tiek daug, nes esame jaunas universitetas. Turime pastatą Laisvės salėjoje, dar kitų kai kurių nenaudojamų. Mėgintume kreiptis į valstybę, kad leistų valstybei prižiūrint parduoti ir, kaip numato įstatytmui, tą turtą naudoti studijų ir mokslo kokybei gerinti. Tai sudėtingas procesas.
– Sakėte, kad nemažai pinigų reikėtų išeitinėms kompensacijoms. Kiek žmonių būtų atleista?
– Sunku pasakyti. Pedagoginis personalas nėra taip paprastai atleidžiamas. Tai priklauso nuo studentų skaičiaus. Gali būti, kad ne docentas ar profesorius atleidžiamas, o mažėja jo krūvio dalis.
Nepedagoginio, o administracinio, pagalbinio personalo yra daugiau ir tie skaičiai – gerokai per šimtą. Čia matome nemažą potencialą sutaupyti.
– Grįžkime prie senojo, pirmojo plano, kuriame buvo numatomi 54 mln eurai. Šis skaičius visiškai nepagrįstas ir prie jo nebebūtų grįžtama?
– Šie pinigai yra pagrįsti. Turbūt valstybė juos turės investuoti į mokytojų rengimo sistemą. Suma išsiskaidytų per kelis universitetus. Turbūt VDU ir LEU kaip jau vienas universitetas, tokių minčių turi VU. Mokytojų rengimo ir kvalifikacijos sistemos yra nuskurdusios, blogos. Tą rodo ir moksleivių žinios, ją reikia renovuoti, sustiprinti.
