Kupiškyje praeitą savaitę verdančiu vandeniu buvo nuplikytas trimetis, o motina į medikus kreipėsi tik kitą dieną. Daug kas pasibaisėjo, kodėl motina vaiko į ligoninę nevežė iš karto, tačiau vaikų psichiatras Linas Slušnys sako, kad prie to gali būti prisidėjęs pastaruoju metu kilęs ažiotažas dėl smurto prieš vaikus. Gali būti, kad motina tiesiog bijojo, kad iš jos nebūtų atimtas vaikas.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir L.Slušnio pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Kupiškyje praeitą savaitę trimetis buvo nuplikytas verdančiu vandeniu. Nežinia, kokios aplinkybės, bet mamos elgesys pakankamai keistas – ji į ligoninę kreipėsi tik kitą dieną, iš pradžių sūnų bandė gydyti pati. Kai vaikas pakliuvo į ligoninę, pasirodė, kad tai labai rimti nudegimai.
Kaip galite paaiškinti tokį motinos elgesį? Normali, socialinių įgūdžių turinti mama taip neturėtų elgtis?
– Dėl vaikų nepriežiūros, socialinių įgūdžių neturėjimo, tuoj pat kviečiama policija, atimamos motinystės, tėvystės teisės. Dabar visuomenėje sklando toks mitas, kad jei kas nors, vaiką ima, o tėvelius sodina.
Po paskutinių įvykių yra sukurtas mitas, neva policija reaguoja labai aktyviai, nes taip iškomunikuota. Gali būti, kad yra gryna tos socialinės sistemos baimė, kas yra neadekvatu. Kita vertus, žmogus nepažįsta savo socialinės sistemos, socialinės erdvės ir bendruomeninių paslaugų struktūrų.
Nelaimės įvyksta – nuplikymai ar dar kas nors vyksta, už tai niekas nesodina į kalėjimus, nes tai yra nelaimė, bėda. Nežinau šios šeimos, kas čia įvykę, bet retas vaikas, kuris išvis užauga be nuplikymų. Aišku, jie būna didesni, mažesni, bet tai įvyksta, nes ar puodelis, ar dar kas apsiverčia. Vis tik turbūt baimė yra vienas iš tų veiksnių.
– Priėmus vaiko nemušimo įstatymą, vaikų iš šeimų paimama daugiau. Turbūt susidariusi bendra atmosfera, kad jei tėveliai padaro klaidą, iš karto ieškoma jų atsakomybės, atsiranda jų baudimas vietoj to, kad pasiūlytų pagalbą.
Jūs esate daug kalbėjęs, kad Lietuvoje tik imituojamas rūpinimasis vaikais. Ar tokios situacijos parodo, kad ir visuomenė tai supranta? O gal yra atsiradęs įprotis, kad jei atsitiko bėda ir aš kreipsiuosi, būsiu baudžiamas, o ne sulauksiu pagalbos?
– Visa mūsų Lietuva ir posovietinė sistema tokia yra. Jei ko nors nepadarei, pirmiausia reikia nubausti. Jei nubausti – pirmiausia bijoti. Tokie mes esam užaugę. Dabar Lietuvoje vyksta pakankamai geri dalykai, mes baudimo bijome per daug. Neabejoju, kad nesuklysiu pasakydamas, kad nei vienas medikas, gydytojas, nenori šeimai blogo, jis padės.
Tai, kad jis, pamatęs nudegimus, privalo informuoti tarnybas, yra normalu, taip turi būti. Tarnybos imsis tyrimo ir kažką aiškinsis, pasižiūrės, ar vaikui nutiko nelaimingas atsitikimas, ar nelaimė susijusi su nepriežiūra. Jei aš esu drąsus – ateikit, pasižiūrėkit, jokių problemų nematau. Ateis, pasižiūrės ir išeis. Jie moka tai pamatyti ir nuspėti. Niekas nepuls uždėti antrankių dėl to, kad įvyko nelaimė namuose. Tokia pasaulinė praktika.
– Bet ar ji veikia Lietuvoje?
– Pas mus ji iki šiol neveikia, kaip neveikia ir dar vienas dalykas. Nepaskambinsim į vaiko teises ir nepasiskųsim, kad tėvai nelanko tėvų susirinkimų mokyklose. Skandinavijoje, mūsų išsvajotoje Suomijoje, tai jau laikoma nepriežiūros elementu. Pas mus taip nėra, sistema neveikia.
Ko gero, mamoms ir tėčiams nebereikia bijoti dėl to, kas šiandien vyksta visuomeninėje erdvėje, to ažiotažo prieš smurtą. Priešingai, nei daug kas galvoja, saugumo randasi daugiau. Taip, policija reaguoja, tai yra gerai, kai kurios tarnybos reaguos, tai irgi gerai. Jei nereaguos, greičiausiai bus pasiaiškinta su tuo pačiu gydytoju ir gal net neužsuks į namus, nes pasakys, kad nelaimingas atsitikimas, mes nematom, kad vaikas būtų muštas, neprižiūrėtas ar utėlėtas.
– Jūs turbūt girdėjote, kaip pasakė Julius Sabatauskas, kad nereikia aiškintis tam tikrų institucijų, atsakingų už vaiko teises, atsakomybės keturmečio nužudymo istorijoje, nes vaiko nebeprikelsi, dėl to nereikia ieškoti kaltų ir tarnybų atsakomybės.
Kaip sukurti saugumo ir pasitikėjimo jausmą, kai išeina politikai ir pasako, kad tos institucijos, kurios turėtų užtikrinti saugumą, lieka neatsakingos – niekas jų darbo netiria, nebaudžia?
– Pačios tarnybos vadovė atsistatydino, jos nėra. Kažkuria prasme, mano pirmas įspūdis buvo toks, kad pyktelėjau. Po to pradėjau galvoti, kad, ko gero, esu tas žmogus, kuris reikalauja kažkam nukirsti galvą. Jei aš nenoriu nukirsti galvos, galbūt, niekam nebekertam galvos ir labai ramiai pasimokom iš tos istorijos.
– Ar jūs tikit, kad pasimokys?
– Jei netikėčiau, kad Lietuva keisis, ko gero, nei prieš jus, nei kitur nesėdėčiau. Velniškai tikiu.
– Mes iš tėvelių reikalaujam socialinių įgūdžių, o iš institucijų nereikalaujam atsakomybės, jei jie neįvykdo savo darbo.
– Mes vis daugiau reikalaujam iš tėvelių, vis daugiau reikalavimų keliam mokyklai. Dabar mokyklai iškelti patys aukščiausi reikalavimas. Naujame švietimo įstatyme – socialiniai, emociniai įgūdžiai kiekvienoje mokykloje turi būti privalomai formuojami. Kai kurios mokyklos pasimetusios, kai kurios atsipūtusios, nes tai daro jau 10 metų. Vienoms tai siaubas, kitoms tai mažesnis siaubas, bet jau reikalavimai keliami. Pamažu mes judame.
Nežinau, kas ir kurioje vietoje yra nutikę socialinėje sistemoje. Prieš 17 metų į socialinės sistemos virsmą žiūrėjau kaip į vieną pažangiausių Lietuvoje. Ji buvo pajudėjusi labai sėkminga kryptimi, bet kodėl ji įklimpo į tam tikrą pelkę, aš nežinau. Ta pelkė yra, ji jaučiasi ir žmonės ta sistema pradeda nebepasitikėti.
Kiekviena sistema šiandien turi pradėti ieškoti atsakymų. Jei žmonės pasitiki policija, paklauskite, kodėl pasitiki. Žmonės pasitiki ugniagesiais, pasižiūrėkim, kodėl. Jie reaguoja iš karto, jų reakcija greita, vos tik yra nelaimė. Kai atvažiuoja ugniagesys, jis nepradeda ieškoti kaltų, jis gesina ugnį. Policija nepradeda ieškoti kaltų, o pirmiausia sureaguoja, kam reikia uždeda antrankius, ką reikia nuramina ir sutvarko.
Taip turi veikti socialinė sistema – sureaguoja, padaro tam tikrus darbus ir po to priima sprendimą, ar šiai šeimai reikia papildomų detalių, įsikišimo, ar ją paliekam. Kartais reiktų įdėti daugiau pastangų ne vaikus izoliuoti, bet padėti toms šeimoms. Šioje vietoje esame silpni.
– Iš Rusijos yra atkeliavęs internetinis žaidimas, yra didžiulė baimė mokyklose, šeimose. Vaikai, žaisdami tą žaidimą, žalojasi. Kokie būtų jūsų patarimai tėvams?
– Tai toks kvailas žaidimas. Jis įgavo pagreitį ir kai kur ne be mūsų, suaugusiųjų, pastangų. Labai gerai atsimenu savo pirmą nustebimą – pamačiau „Tamo“ dienyne. Aš apie jį nieko nežinojau. Tada buvo dar kvailesnis mano žingsnis, aš pradėjau klausinėti vaikų ir bent vienas iš jų apie jį sužinojo. Po poros dienų jau žinojau gerokai daugiau.
Tėvai už vaikus atsako iki 18 metų, norit to ar nenorit. Vaikams šioje vietoje irgi tenka susitaikyti. Rekomenduojama, kad slaptų priėjimų prie kompiuterio negali būti, namai yra atvira erdvė. Taip, kaip negali bet kas vaikščioti pas mus į namus, turime žinoti, kas ateis, normalūs, sveiki tėvai turi žinoti, kai vaikas kažką kviečiasi.
Lygiai taip pat turi žinoti, kas ateina į vaiko internetinę erdvę. Ten ateina ne tik šis žaidimas, ateis pedofilas, nupušęs prievartautojas.
– Siūlot tikrinti? O jei vaikas nesutinka?
– Jei vaikas nesutinka, negali naudotis kompiuteriu ar išmaniaisiais prietaisais, nes tai yra nesaugu namams. Aš kalbu ne vien tik apie vaiką, bet apie bet kurį. Jei nesu užtikrintas, kad bet kuriuo momentu galiu pasižiūrėti, kas tau parašė, negaliu būti užtikrintas, ar esu saugus savo namuose. Gal tu jau raktus atiduodi?
– Jei tėvai atranda, kad vaikas yra įsivėlęs į neaiškius žaidimus, ką daryti tuomet?
– Pirmiausia – neišsigąsti. Dažnai tėvai sukelia didžiausią košmarą, bet nieko dar neatsitiko. Vaikas gyvas, dar tik žaidžia, tai galima su tuo susitvarkyti. Antra – kategoriškai paprašyti parodyti, kas čia vyksta, išsiaiškinti, kokiame lygyje.
Tada kalbėtis su vaiku, kas tai per žaidimas, kokios jo grėsmės, o jos labai aiškios. Pirmiausia, baisios manipuliacijos – jei to nepadarysi, tavo šeimos nariams atsitiks. Visa tai yra visiškas kliedesys, nes, kiek žinau, net nėra, kas tuos dalykus įgyvendina.
Tie, kurie tuos dalykus rašo, gali sėdėti Malaizijoje ir ramiausiai nurodinėti, kad ateis ir padarys, nors neturi nei kas, nei kaip. Tas žaidimas yra virtuali kvailystė. Vaikai patiki, kad kažkas įvyks ir atsitinka didelė bėda, kai kurie išsigandę vaikai ima saugoti mamą, tėtį, nes gąsdina. Reikia kalbėtis, kito kelio neturime. Namuose turi būti atviri tinklai, bet tėvai nebūtinai tikrins.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
