Nepasitvirtino nei baisiausi, nei ne tokie baisūs scenarijai, nors garsiausiai apie juos skelbusi Lietuvos vyriausioji ginkluotųjų pajėgų vadė per baigiamąją manevrų atkarpą buvo saugiu nuo Lietuvos atstumu.
Tačiau visą tą laiką, kol įsitempus laukta priešiškos kariuomenės veiksmų, visuomenėje įsibėgėjo tam tikri procesai ir jie gali tik stiprėti. Pratybos prasideda ir baigiasi – tik nerimas niekur nedingsta.
Kuo nerimas skiriasi nuo baimės? Pastarasis jausmas – senas ir galingas išlikimo instinktas, skatinantis žaibiškai reaguoti ir priimti sprendimus. Bėgti arba gintis.
Baimė yra reakcija į konkrečią apčiuopiamą grėsmę.
Nerimas – kas kita. Kalbant psichiatrijos specialistų terminais, tai yra subjektyvus nemalonus išgyvenimas. Tai – ateities baimė, kai priežastis yra neaiški, neadekvati ar nelogiška.
Ši miglotų niūrių perspektyvų (nebūtinai realių) sukelta būsena neskatina tuojau pat reaguoti, tačiau pamažu griaunamai veikia psichiką.
Susirgsiu aš arba mano artimieji. Prarasiu santaupas. Kils karas. Tai – racionaliu protu nepagrįstos nuojautos, kurias kursto aplinkoje nuolat esantys neigiamos įtakos ir streso veiksniai.
Daugelis žmonių negali ilgai išbūti pasyvūs veikiami tokios būsenos.
Todėl vieniems protas padiktuoja atmetimo reakciją, o kitus paskatina veikti.
Vienas populiariausių ir sparčiai stiprėjantis reagavimo mechanizmas yra skundimas.
O kitaip tariant, dalijimasis informacija, kurią paskelbus asmeniui gali atrodyti, kad jis kai ką nuveikė spręsdamas ramybės neduodančią problemą.
Lietuviams labai patinka dejuoti – tuo jie mažai kuo skiriasi nuo daugelio posovietinių visuomenių, o ir ne tik jų.
„Facebook“ platforma iš dalies yra tapusi savotiška skundų lenta, psichiatro darbo priemone, padedančia išleisti garą, kuris kartais veržiasi per kraštus.
Štai pasidalijai kokio nors blogio nuotrauka, ir tarsi atlikai pareigą teisingesniam pasauliui. Juolab kad sekėjams ir bendruomenei tai labai patinka.
Juk inkšti choru – ir garsiau, ir smagiau.
Lietuvoje jau senokai veikia viešiems skundams skirtos interneto svetainės, kurių bendras bruožas yra anonimiškumas.
Tačiau „Zapad“ išvakarėse atidaryta dar viena.
Maždaug tuo metu, kai du įsiaudrinę konservatoriai užuominomis ragino sunaikinti tiltą per Baltąją Ančią (tai esą būtų būdas užkirsti kelią okupantų šarvuočiams), pradėjo veikti akylų piliečių svetainė.
Jos esmė – pranešti apie įtartinus veiksmus, kad būtų užkirstas kelias „žaliųjų žmogeliukų“ pasirodymui ar kitoms galimoms provokacijoms.
Visa tai – NATO valstybėje, kurioje pastaruoju metu nuolat daugėja Aljanso kariškių ir karo mašinų.
Mes nesijaučiame saugūs, todėl ir daromės vis įtaresni. O kartu – pažeidžiami.
Atrodytų, puiku, kad visuomenė įtraukiama į krašto apsaugą, stebi ir praneša. Galbūt. Tačiau svetainėje akylas.lt skelbiami anoniminiai piliečių pranešimai dvelkia sovietinio NKVD meto skundikų nuotaikomis.
Štai tik keletas jų: „Tai žmogus, kuris išsityčiojo iš Lietuvos, lietuvių ir mūsų šalies istorijos.“ „Balandžio pabaigoje kažkurį sekmadienį Eišiškėse prie parduotuvės pastebėjau kelis lengvuosius automobilius su Rusijos vėliavėlėmis. Galimos provokacijos.“ Ir taip toliau.
Žinoma, tai – tik socialinė iniciatyva. Viena iš tų idėjų Lietuvai, kuriomis dabar madinga užpildyti savaitgalius viešbučiuose ir kurortuose. Oro virpinimas kalbomis apie konsolidaciją, tvarumą ir iššūkius.
Skundų karalystė turi savus karalius ir sekėjų armijas.
Kai kas pasakytų – gal čia ir nėra naudos, bet žalos – irgi, esą tai viso labo nekenksmingas garo nuleidimas, kaip tie pagiežos ir paniekos pritvinkę interneto komentarai.
Galimas ir toks požiūris. Tačiau kartu tai labai iškalbingas visuomenės raidos etapas, verčiantis stabtelėti ir paklausti savęs: ar tikrai Kremlius pralaimi propagandos karą mūsų žemėje, o gal jam jau pavyko padaryti tai, ko slapčiomis tikimasi, – paversti kuo daugiau lietuvių irzliais, įtariais ir įsitempusiais skundikais?
Vieni raito raštus apie įtartinus automobilius, kiti skundžia policijai neva vaiko neprižiūrinčią motiną, kuri po abejingų valstybės tarnų įsikišimo vėliau nusižudo.
Kas tai – laisva visuomenė ar prastai užsimaskavę vergai?
Juk nuosekliai žengiant tokia kryptimi ateis metas nuo žodžių pereiti prie veiksmų. Juolab priešas – vis dar už vartų, o juodas nerimas dėl ateities tebesklando ore.
Po 2019 metų prezidento rinkimų juodojo karatė diržo savininkė pasitrauks iš rūmų sostinės S.Daukanto aikštėje. Vienas realių pretendentų ją pakeisti – žmogus su antpečiais, statutinės organizacijos produktas.
Ko gero, tai būtų dėsningas žingsnis nerimo apimtoje nedidelėje valstybėje, kurioje dar labai daug lemia slaptos pažymos, anoniminiai skundai ar kiti visokio rango publikos pamėgti viešųjų politinių ryšių akrobatiniai triukai.
