Lietuva į EBPO dar neįstojo, o jau gavo gerą porciją pamokymų, ką daryti, kad pagerėtų švietimo kokybė. Neseniai šios organizacijos pateikta Lietuvos švietimo apžvalga anaiptol nėra vien gerai žinomų tiesų kartojimas.
Antai EBPO ekspertai ragina ankstinti privalomąjį ugdymą ir teigia, kad septyneri metai – per daug vėlyva mokslo pradžia, siūlo didinti mokymosi dienų skaičių.
Būtų galima teigti, kad ir daugeliu kitų atvejų EBPO parėmė kritikos sulaukiančią Švietimo ir mokslo ministeriją (ŠMM), – rekomenduoja eiti tuo pačiu keliu, kuriuo ir ji mėgina vairuoti šalies švietimą, tiesa, smarkiai buksuodama.
Pirmiausia tai taikytina aukštajam mokslui – kol kas aukštųjų mokyklų tinklas pertvarkytas labai menkai, universitetų gerokai daugiau, nei turėtų būti pagal šalies gyventojų skaičių.
Baksnojama ir į nuolat mūsų pačių vardijamus trūkumus: universitetai parengia mažai mokslinės produkcijos, mokslo pasiekimai menki vertinant europiniais kriterijais, aukštosioms mokykloms stinga tarptautiškumo, atsiliekama pagal inovacijas, studentų mobilumą.
EBPO ekspertai atsargiai pasako ir kiek, jų manymu, Lietuvai geriausia turėti universitetų. Skaičius labai panašus į ŠMM siūlymus – tik penkis. Negana to, ir kolegijų esą pakaktų penkių.
Šis siūlymas grindžiamas tarptautine praktika – optimalus universiteto dydis, kai jame studijuoja 10–15 tūkst. studentų. Tuomet Lietuvoje nėra erdvės daugiau nei dviem klasikiniams ir dar 2–3 specializuotiems universitetams.
Visiškai atitinka ŠMM poziciją ir EBPO ekspertų aiškinimai, kuo naudingas aukštųjų mokyklų sujungimas, – sumažinus jų skaičių likusios turėtų daugiau pinigų studijų ir mokslo kokybei gerinti. Bent vienas universitetas turi būti garsus tarptautiniu mastu, o tokio statuso ir siekia Vilniaus universitetas.
Tačiau ne vienu kitu švietimo klausimu EBPO šukuoja Lietuvos valdžią prieš plauką.
Nelabai dera su kai kurių „valstiečių“ politikų kalbomis apie būtinybę išsaugoti regionines aukštąsias mokyklas ekspertų patarimai universitetus konsoliduoti visos šalies mastu, nesivadovaujant teritoriniu principu, negalvojant apie vietinius regionų interesus.
Skeptiškai vertinami ir „valstiečių“ svarstymai, kad bakalauro studijos Lietuvoje turėtų būti nemokamos, – esą mūsų šalis nėra tokia turtinga, kad galėtų leisti sau tokią prabangą.
Taip pat abejojama dabartine tvarka, kai gerai besimokančių studentų mokslus finansuoja valstybė, o kitai jų daliai reikia patiems mokėti už studijas. Siūloma nustatyti visiems vienodas įmokas, o socialiai remtiniems asmenims skirti stipendijas – esą tokiu atveju niekas nebūtų diskriminuojamas.
Tiesa, galima svarstyti, ar Vakaruose įprastą tvarką galima mechaniškai perkelti į lietuvišką dirvą. Daugelyje Rytų ir Vidurio Europos šalių įprasta, kad nustatant mokestį už studijas atsižvelgiama į mokymosi rezultatus.
EBPO ekspertų rekomendacijos viduriniam mokslui, regis, dar labiau prasilenkia su valdžios ketinimais ir jos turėtų ypač nepatikti pedagogų profesinėms sąjungoms, nes Lietuvai patariama nekeisti mokinio krepšelio universaliu klasės krepšeliu.
Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos seniai reikalauja pereiti būtent prie tokio vidurinio mokslo finansavimo modelio, kuris leistų ir mažėjant mokinių skaičiui neperspektyvioms mokykloms išlikti, išsaugoti mokytojų pamokų krūvį.
Tačiau EBPO perspėja, kad tai panaikintų mokyklų konkurenciją, susilpnintų paskatas dirbti efektyviau.
Negana to, primenama, kad Lietuvoje mokytojui tenkantis mokinių skaičius mažesnis nei EBPO šalių vidurkis, kitaip sakant, patariama ne išsaugoti mažas mokyklas, kur kartais klasėje mokosi vos keli mokiniai, o eiti priešingu keliu – jas stambinti.
Kartu užsimenama, kad reikia labiau individualizuoti ugdymą, sudaryti sąlygas mokytojams turėti daugiau laiko individualiems pokalbiams su mokiniais ir jų tėvais, bendrauti su kolegomis.
Atrodytų, tai būtų sunku suderinti su patarimais stambinti klases, bet, matyt, įmanoma, jei mokytojas turėtų mažesnį pamokų krūvį. Tačiau tuomet reikia didinti finansavimą mokykloms, kad pedagogai turėtų ir daugiau laiko individualiam darbui su mokiniais, ir jų algos nebūtų varganos.
Į tai EBPO ekspertai taip pat atkreipia dėmesį kalbėdami, kad Lietuvai svarbu didinti pedagogo profesijos patrauklumą. Tiesa, esą lengviau gerinti mokytojų finansines sąlygas, nei padaryti jų darbą patrauklų intelektualiai.
Vadinasi, kalbama ne vien apie algas, bet ir apie dvasinį klimatą mokyklose, darbo su mokiniais stilių.
Tik pas mus netgi mokytojams visas kitas problemas neretai užgožia pinigai, todėl ir neaišku, ar bus noro išgirsti šias EBPO ekspertų įžvalgas.
