Sesuo buvo sušaudyta ten pat, prie sudarkyto bunkerio, N. akivaizdoje. Pati N. išprievartauta ir nugabenta tardyti. Bet N. netapo kaltinamąja – jai pasiūlytas atsitiktinai bunkeryje atsidūrusios liudininkės vaidmuo. Žinoma, už gražias akis. N., suvokusi, jog tai vienintelis būdas likti gyvai, papasakojo ir tai, ko nežinojo.
N. išgyveno, dirbo kolchoze, viena augino sūnų. Kartais užsukdavo buvę stribai, išskyrus vaiko tėvą, pagerti. Ir dar kai ko.
N. sužinojo, kad vaiko tėvas dirba lentpjūvėje, bandė įtikinti, kad prisiimtų tėvystę, bet tas pasiuntė savo sėbrus pas N. perspėti, kad jai nereikėtų to daryti.
Netrukus vaiko tėvas buvo rastas negyvas po užgriuvusiais rąstais. Stribai savarankiškai bandė išsiaiškinti, kas atsitiko, ir įtarė N. Jos apkaltinti nepavyko – N. rado vyrą užtarėją, stribai pradingo lyg į vandenį.
Išniro jie jau pasenę, gimus Sąjūdžiui, ir iš karto pradėjo šantažuoti N., kad nesugalvotų kam nors ko nors apie juos pasakoti. N. ir pati bijojo, bet jau ne stribų, o kad apie jos praeitį nesužinotų sūnus, mat stribai tuo ir gąsdino.
Tuomet N. suplanavo stribams siaubingą kerštą. Agatha Christie tokio nesugalvotų. Kerštą už viską: seserį, prievartavimą, suniokotą gyvenimą.
Dalį keršto įvykdė, kitos dalies nebespėjo – užklupo vėžys. Moteris aiškino, esą tai Dievas nebeleido grimzti į mirtiną nuodėmę. Tačiau prieš mirtį norėjo su kuo nors pasikalbėti.
Aš tą istoriją žinau. N. yra ne N. Ji taip pat yra, nepaisant gal kada ir klaidingo sprendimo, Lietuvos tragedijos dalis. Daug tokių istorijų žinau. Dalį jų išgirdau iš savo motinos, buvusios partizanų ryšininkės ir kalėjusios Intoje, pasakojimų, nors ji ryžosi apie tai prabilti tik Sąjūdžio laikais.
Kadaise, kai buvau dar studentas, su kolega L.Gadeikiu rinkome tautosaką Žemaitijoje. Padainavę pagyvenę žmonės neretai pradėdavo pasakoti apie pokarį, nes dalis ir dainų tam buvo skirtos. Pirmą kartą supratau, jog vertinant istoriją, ypač po 1940 metų, juoda ir balta yra pačios neteisingiausios spalvos.
Jau dirbdamas vieno ryškiausių ir nuoširdžiausių Sąjūdžio kūrėjų kompozitoriaus J.Juzeliūno vadovaujamoje komisijoje tuo įsitikinau šimtus kartų. Prie bet kurios žmogaus istorijos revoliucijų ir karų metais reikia liestis labai atsargiai.
Žinau tikrą istoriją apie jauną sovietinį partinį karjeristą, kuris įsimylėjo partizanę ir vos ne vesterno stiliumi sugebėjo ją išvogti iš vagono į Sibirą. Daug vėliau tas pats veikėjas buvo išvadintas Kremliaus „šunimi“, o mirusi žmona jo jau nebegalėjo apginti.
Manau, ne vienas prisimena skandalingą filmą „Naktinis portjė“. Drąsiai galiu pasakyti: Lietuvoje buvo daug kietesnių siužetų.
Žinoma, tai nereiškia, jog viskas reliatyvu ir nebeliko jokių aiškių kriterijų. Juk nenustumsiu į šalį savo motinos ir daugelio kitų likimų ir nepradėsiu domėtis tardytojų jausmais.
Kriterijai niekur nedingsta, pliusas ir minusas egzistuoja, buvo gestapas, buvo įvairiais pavadinimais KGB (nors šiuo konkrečiu pavadinimu žinomas nuo 1954 m.), buvo baltaraiščiai, buvo stribai, buvo pasižymėję galvažudžiai ir kankintojai.
Tačiau konkrečiu atveju nereikia skubėti atsistoti į kurią nors barikadų pusę. Paskubėjus labai lengva apsirikti.
Savaime suprantama, turiu galvoje dabartinį triukšmą dėl talentingos rašytojos R.Vanagaitės tekstų.
Tiksliau tariant, dėl vieno emocingo ir per daug skubotai paskelbto teksto apie garsųjį partizaną A.Ramanauską-Vanagą.
Prisipažinsiu, kai pirmą kartą susidūriau su tardomų partizanų bylomis, man pačiam netikėtas klausimas buvo toks: o kodėl tardomieji taip plačiai viską pasakoja?
Ir tik daug perskaitęs, lygindamas tekstus, ypač liudininkų parodymus, pradedi suprasti, kaip byla siuvama (tiksliai žanrą įvardijantis rusiško žargono žodis).
R.Vanagaitė – ne naujokė archyvuose, panašių bylų „organizavimo“ gudrybes turėtų žinoti. Tad jei jau nutari kreiptis į visuomenę, tai turi daryti tik su nenuginčijamu faktu, o ne studentiška abejone.
Bet reakcija į R.Vanagaitės žodžius nustebino labiau nei patys rašytojos žodžiai.
Užuot ramiai atsakius į tikras ar netikras abejones (tai, beje, darė „bylų“ fabriką pažįstantis Seimo narys istorikas A.Anušauskas), iš karto buvo griebtasi vandens pylimo ant Rusijos propagandinio malūno temos. Pakeliui paskelbta, kad remtis KGB medžiaga yra daugiau nei nesusipratimas.
Atsiprašau, o kaip tada liustracija? Ten niekuo kitu, tik KGB medžiaga ir tesiremiama. Ir dar papildomai KGB darbuotojų asmeniniais popiergaliais. Dabar ruošiamasi skelbti KGB agentūrinius pranešimus. Kam tada toks vargas, jeigu viskas yra melas?
Mano manymu, sureagavusieji, neturėdami ką staiga pasakyti, sutriko. Ir vis keisčiau skamba perspėjimai dėl rusiškos propagandos.
Negi svarstydami savo valstybės istorijos problemas, susijusias su holokaustu ar pokariu, mes turime nuolat galvoti, ką pasakys Rusijos propagandininkai? O mums patiems tiesa nereikalinga?
O kodėl negalima R.Vanagaitės teiginių vertinti kaip prevencinio pasitikrinimo dėl kitų metų skyrimo A.Ramanauskui-Vanagui atminti? Ar būtų geriau abejonių išgirsti jau paskelbus?
