Kita vertus, derybų (daugelio apžvalgininkų tebevadinamų spektakliu) objektas kasmet vis tas pats – energijos išteklių, teikiamų Baltarusijai, kainos. Rusija, prispausta ekonominių problemų, nebenori pusvelčiui, žinoma, ne už gražias akis, pardavinėti naftos, dujų, mazuto valstybei sesei, o A.Lukašenka atsikerta: jeigu jums mūsų reikia – mokėkite.
Tiesą sakant, tai kasmetė istorija. Rusų žurnalistai juokauja – vienuolika mėnesių tarp Maskvos ir Minsko amžina draugystė, o gruodį – nervų karas. Tačiau šių metų susirėmimas tarp sesių tapo išskirtinis.
Nutekėjo informacija, kad kalbama apie esminį klausimą: kaip vykdoma sutartis tarp Rusijos ir Baltarusijos tapti sąjungine valstybe? Tai labiausiai ir sudomino žiniasklaidą, apžvalgininkus, politologus. Pasipylė radijo, televizijos laidos, naujo konflikto, ne vien taikaus, nuotaikos sklidini straipsniai ir komentarai.
Net „opozicija“ V.Putinui, kuri save laiko tikresne už susirenkančią „sniego“ konferencijose Lietuvoje, apskaičiavo, kad per 20 metų pravalgiusi šimtą dvidešimt milijardų dolerių Rusijos paramos Baltarusija nė piršto nepajudino įgyvendindama sąjunginės valstybės sutartį, kurią pasirašė dar 1999 m.
Anot Rusijos politologų, iš garsioje sutartyje numatytų devyniolikos „susivienodinimo“ punktų, tarp kurių tokie kaip bendra finansinė politika, valiuta, savas parlamentas, o ne parlamentinės grupės, bendros sienos, muitai, konkretus karinis bendradarbiavimas, įgyvendinti vos keli menki techniniai dalykai (pvz., aukštųjų technologijų standartų srityje) ir, savaime suprantama, šimto milijonų dolerių metinis „sąjunginis“ biudžetas, leidžiantis parazituoti šimtams funkcionierių, nuolat skraidančių iš vienos valstybės į kitą į derybas be rezultatų.
Negana to, esą A.Lukašenka ne tik du dešimtmečius pūtė ir pučia dūmus į akis, bet ir drįsta šantažuoti – nemokėsite už dujas jūs, mokės NATO kareiviai. Nepamenu, kad kone vienu balsu neigiamai apie A.Lukašenką kalbėtų tiek Kremlius, tiek Rusijoje gyvenantys jo kritikai.
Spėliojama, ar dabar A.Lukašenka gali trenkti durimis ir pasukti politikos ienas į Vakarus? Spėliojimai – ne be pamato. 1995 m. ekonominį kolapsą išgyvenanti Baltarusija buvo parengusi bendradarbiavimo su ES projektą.
Atėjęs į valdžią A.Lukašenka tada gyrėsi, kad tai esą pirmas žingsnis į pagrindinį šalies tikslą – tapti ES nare. Įsiminiau šį paskutinio Europos diktatoriaus pasakymą ir stebėjausi, kodėl tokia įtari ir neadekvati ES vadovų reakcija.
Juk buvo proga, beje, ir Lietuvai, perimti iniciatyvą į savo rankas. Maskva buvo greitesnė, bemat susivokė, ką gali prarasti, ir įtikino Minską, kad su Vakarais jam ne pakeliui. Be to, Rusija perkando A.Lukašenkos asmenybę ir suprato, kad svarbiausia jam valdžia, o visa kita – antraeiliai dalykai.
Antrą kartą A.Lukašenka į Vakarus ėmė dairytis po 2008 m., sušvelnėjus ES požiūriui į jį. Galiu tik spėlioti, kad Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė bandė pasinaudoti šia palankia situacija, tačiau susidūrė su ne vieno Lietuvos politiko ir politologo išpūstomis akimis ir pastatytomis ausimis.
Per daugelį metų įsitikinau, kad Lietuvos politikai per menkai pažįsta savo kaimynus, sprendžia apie juos paviršutiniškai, mąsto trafaretais, todėl nesugeba pasinaudoti palankiomis politinėmis situacijomis, negali pasigirti toliaregiškumu (išskyrus kai kuriuos epizodus kovojant už nepriklausomybės atkūrimą).
Po Baltarusijos prezidento rinkimų įvyko opozicijos sukilimas. Valdžia su juo susidorojo, Lietuva smerkė diktatorių ir palaikė sukilusius. Teisinga reakcija. Bet vis tiek kirba klausimai: jeigu tuo metu A.Lukašenka buvo labiau pasviręs į ES nei į Rusijos pusę, kodėl prireikė gatvinio konflikto ir kam prireikė?
Maskva visada džiaugėsi Vakarų sankcijomis Minskui, žingsnis po žingsnio stumiančiomis Baltarusiją tapti sudedamąja Rusijos dalimi. A.Lukašenka pasiūlė Lietuvai dalyvauti Astravo atominės elektrinės projekte. Yra manančių, kad Lietuva galėjo pasinaudoti galimybe bent pasiginčyti dėl elektrinės vietos. Juk nepasiekus tikslo niekada nebūtų vėlu pasitraukti. Politika nėra vien pamokslai apie vertybes. Reikia ir gudrumo, įžvalgumo.
Šiuo metu Rusijoje viešinamas A.Lukašenkos ketinimas skatinti valstybę pereiti prie elektros energijos, ja šildytis, taip pamažu sumažinant Rusijos, kuri skyrė milijonų dolerių kreditą elektrinei statyti, dujų tekėjimą.
Nesu specialistas, nežinau, ar tai protinga mintis. Skaitau tai, ką rašo Rusijos ekspertai. Anot jų, A.Lukašenkai reikia pasidairyti aplink. Lietuva esą jau priėmė sprendimą nepirkti Astravo atominės elektrinės produkcijos. Tai gal Lietuvos nusistatymas šiuo požiūriu naudingesnis Maskvai? Kas Lietuvos Seime žaidžia šachmatais?
Lietuva kovoje su paskutiniu Europos diktatoriumi remiasi opozicija. Bet Baltarusijos opozicijos nusiteikimas valdžios atžvilgiu yra dvejopas. Kovoja prieš A.Lukašenką kaip diktatorių ir remia kaip vis dar palaikantį gyvą valstybės savarankiškumą, kad ir tokiu stiliumi, kurį demonstruoja pasauliui kiekvienų metų gruodžio mėnesį: po „energetinės“ frustracijos apsikabina V.Putiną ir vėl metus nepajudina nė piršto dėl „sutarties“.
Kuo baigsis paskutinis pačios Rusijos plačiai išreklamuotas V.Putino ir A.Lukašenkos „susidūrimas“? Sunku numatyti. Rusija gali ir staigiai pasukti. Tada gali taip atsitikti, kad būsimam Lietuvos prezidentui, kaip ir D.Grybauskaitei, reikės pradėti nuo A.Lukašenkos.
