Direktoriai jau net kalba, kad dėl to Lietuvos švietimo sistemoje reikėtų skelbti nepaprastąją padėtį. Kodėl dar neseniai aidėjusias kalbas apie mokytojų perteklių pakeitė aimanos dėl jų trūkumo?
Pirmiausia pedagogai labai nevienodai pasiskirstę regionuose. Vienam mokytojui vidutiniškai Lietuvoje tenka netgi mažiau mokinių, nei rekomenduoja tarptautiniai ekspertai, – jų požiūriu, optimalus pedagogų ir moksleivių santykis 1:14, o mūsų šalyje šis rodiklis sudaro 1:11,6. Kitaip sakant, mokytojų galėtų būti ir mažiau.
Bet statistiniai vidurkiai dažnai iškreipia realią padėtį, ypač kai susiduriama su dideliais netolygumais.
Kaimiškuosiuose rajonuose nuolat mažėja mokinių, vis nuostolingiau išlaikyti mokyklas, tenka net jungti pernelyg mažas klases, mokytojams sunku sudaryti krūvį, o siekiant leisti jiems bent kiek daugiau užsidirbti leidžiama vesti kartais net kelių dalykų pamokas.
Aišku, nukenčia mokymo lygis, o vieno mokinio ugdymo kaina gali būti iki kelių kartų didesnė nei miestuose. Bet net tokiose mokyklose atskirų dalykų mokytojų ima trūkti.
Kaimo mokyklų vadovams sunku rasti pedagogų, kurie mokytų anglų kalbos ar informatikos. Net dideliuose miestuose šių dalykų specialistai lengvai randa geriau atlyginamą darbą nei mokytojo, o kaimiškosiose vietovėse jiems neretai galima pasiūlyti vos 0,3 ar 0,4 pedagogo etato.
Tokiais atvejais mokytojams tenka važinėti iš rajonų centrų ar miestų, bet kai atstumas viršija 50 kilometrų, o pedagogų algos mažos, tai labai nepatrauklu.
Vyresnės kartos mokytojai dar gali sutikti taip dirbti, bet jaunimas kratosi tokio darbo.
Lietuvos švietimo sistema, galima sakyti, laikosi ant vyresnio amžiaus pedagogų pečių. Daugiau kaip pusė mokytojų jau perkopė per 50 metų, o apie 30 proc. – 60-mečiai ar vyresni. Natūralu, kad jie išeina į pensiją, o juos galinčio pakeisti jaunimo stinga.
Todėl ne vien kaimo, bet ir miestų mokykloms jau ima trūkti fizikų, chemikų, matematikų, lituanistų, kitų dalykų specialistų. Prognozuojama, kad mokytojų stygius bus juntamas vis stipriau.
Atrodytų, šią problemą turėjo išspręsti aukštosios mokyklos, nes dar neseniai mokytojus rengė, kas tik norėjo, iki šių metų veikė Lietuvos edukologijos universitetas (LEU), dabar prijungtas prie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir tapęs jo padaliniu – Švietimo akademija.
Kita vertus, tai puikus pavyzdys, kaip gali išsiderinti universitetų savivaldai ir darbo rinkos savireguliacijai palikta sistema. Stokojančios studentų aukštosios mokyklos labai žemai nuleido priėmimo kartelę ir į edukologinio profilio specialybes, kurias neretai siūlė tik rūpindamosi savo finansais, negalvodamos apie visuomenės poreikius.
Pasekmės liūdnos: edukologiją rinkosi daug nemotyvuotų, kitur mokytis nepatekusių jaunuolių. Jie nė neketino eiti dirbti į mokyklas, o tik siekė bet kokio diplomo. Atgrasė jaunimą nuo mokytojo darbo ir smukęs profesijos prestižas, menka alga.
Mažėjant mokinių skaičiui kurį laiką mokyklos galėjo išsiversti ir be jaunų pedagogų, jiems netgi būdavo nelengva įsidarbinti. Tai kenkė švietimo kokybei, nes vaikus turi mokyti skirtingų kartų mokytojai, bet kol virė kova dėl krūvių, ne visi mokyklų vadovai suko dėl to galvą.
Jau atėjo kiti laikai. Dėl ilgo švietimo sistemos sąstingio mokytojų amžiaus vidurkis dar labiau išaugo, o demografinė padėtis ėmė gerėti, į Lietuvą atvyksta daugiau žmonių. Tiesa, maždaug trečdalis jų – užsieniečiai, bet šių imigrantų vaikams irgi reikės mokytojų.
Pernai nacionaline idėja buvo paskelbtas siekis: „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“. Pedagogams žadamos aukštesnės algos, bet sutarta, kad būtina pertvarkyti ir jų rengimo sistemą.
Šiemet valstybės finansuojamoms bakalauro pedagoginėms studijoms skirtos 465 vietos – 150 daugiau nei pernai, daliai studentų numatytos tikslinės iki 300 eurų stipendijos, be to, sudaromos sąlygos pedagogo kvalifikaciją įgyti ir ne edukologiją baigusiems asmenims. Vis dėlto dar nežinia, ar planai gerinti mokytojų rengimą taps realybe.
Antai šįmet mokytojus jau turėjo rengti tik trys aukštosios mokyklos – VDU, Vilniaus, Šiaulių universitetai, bet paaiškėjo, kad pedagoginių specialybių mokys ir Klaipėdos bei Mykolo Romerio universitetai, o menų pedagogikos – dar ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija.
Nors premjeras S.Skvernelis, per Vyriausybės posėdį išvydęs tokį Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos parengtą planą, pakėlė triukšmą, galiausiai nusileido, mat aukštosios mokyklos turi teisę pasirašyti tarpusavio sutartis ir perduoti valstybės finansuojamas vietas kitiems universitetams, jei pačios stokoja reikiamų pajėgumų.
Todėl VDU galėjo perleisti vaikystės pedagogikos studijas Klaipėdos universitetui, nors tokius pat specialistus rengia ir Vilniaus universitetas. Panašiu pagrindu Mykolo Romerio universitetas rengs socialinės pedagogikos specialistus. VDU, prisijungęs LEU, vis viena mokytojų rengimą dar tęs ir Vilniuje.
Jeigu net Vyriausybei tenka susitaikyti, kad, nepaisant jos nutarimo koncentruoti pedagogiką trijuose universitetuose, mokytojus rengs šeši, kas gali įveikti švietimo sistemos inerciją?
