„Daugumai iš mūsų temperatūros pakilimas reiškia „ai, matyt truputį peršalau, išgersiu tabletę ar arbatėlės ir savaime praeis“. Bet žmonėms su nuslopinta imunine sistema (o chemoterapija, deja, tai daro) yra kitaip: būtina nedelsiant vykti į ligoninę, nes tai gali būti infekcija. Taip ar ne – nustatyti gali tik išsamūs tyrimai, kurie net ir premjerams atliekami ne darbo kabinete, o tik ligoninėje“, – savo feisbuko paskyroje skelbė premjeras.
Todėl, anot jo, teko porą dienų pabūti izoliuotame režime, buvo atlikti reikalingi tyrimai, kurie parodė, jog viskas gerai. Infekcijos nėra, o temperatūros pakilimas buvo tiesiog organizmo reakcija į po chemoterapijos naudojamus vaistus.
Premjero patarėjas Skirmantas Malinauskas teigė, kad trečiadienį S.Skvernelis sugrįš į darbą. Gydymas eina į pabaigą ir liko paskutinės procedūros. Tikisi visiško išgijimo. „Tačiau gydymas gali būti pakankamai sudėtingas, ypač, kai kalbame apie finalinę gydymo stadiją. Organizmui tenka patirti nemažai streso“, – kalbėjo premjero patarėjas S.Malinauskas.
Kuo sudėtingesnės pareigos – tuo sunkiau sirgti
Buvusiai asociacijos „Onkologija.lt“ prezidentei Zitai Zamžičkienei kiaušidžių vėžys ketvirtos stadijos buvo diagnozuotas prieš septynerius metus. Moteris pati iškentė ne vieną chemoterapijos kursą ir puikiai supranta, ką jaučia likimo draugu tapęs S.Skvernelis.
„Premjerui ne visada išeina pailsėti dešimt dienų ar savaitę po chemoterapijos. Darbai veja vienas kitą ir negali pasakyti, kad aš negaliu ateiti. Kuo atsakingesnės pareigos, tuo sudėtingiau sirgti ilgesnį laiką.
Savijauta taip pat daug lemia. Ne visada gali užsimerkti ir eiti į darbą, jei pykina, skauda ar sunkumas kažkoks. Tačiau kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokias pareigas užimtų, jis sprendžia, ar eiti į darbą. Čia jau niekas jam nepatars – nei šeima, nei kažkas kitas.
Politikų pareiškimai premjerui – kad nepakeičiamų yra pilnos kapinės – atrodo ciniškai. Nesinori sakyti, kad tai rodo mūsų valstybės požiūrį į onkologinius ligonius. Tai labai nekorektiška. Ciniški juokai ne visada tinka“, – sakė Z.Zamžičkienė.
Chemoterapija alina organizmą
Pasak asociacijos „Kraujas“, vienijančios kraujo vėžiu ir kitomis retomis vėžio formomis susirgusius ir sergančios ligonius, vadovės Ievos Drėgvienės, yra daugybė skirtingų limfomos rūšių. Viskas priklauso nuo žmogaus sveikatos.
„Kuo ilgiau leidžiama chemoterapija, tuo labiau ji alina organizmą. Tai yra laikinas sutrikimas. Net ir sveikam žmogui gali būti sloga, virusas ar dar kažkas. Žmogus, kuris yra po chemoterapijos – tai didesnė tikimybė pasigauti virusą ar kažkokią bakterinę infekciją.
Gydytojai, hematologai ir onkologai sako, jei pakyla temperatūra, iškart turite važiuoti į ligoninę. Vien tik dėl to, kad neišsivystytų bakterinė infekcija ir nebūtų sepsio.
Tikslas – saugoti žmogų nuo chemoterapijos padarinių. Tai nereiškia, kad žmonės negali dirbti ir panašiai. Viskas priklauso – kokia tai chemoterapija, koks gydymas ir kokia liga“, – teigė I.Drėgvienė.
Niekas nenori sėdėti namuose
Pasiteiravus, ar darbas tik dar labiau nenualina organizmo, asociacijos vadovė pateikė pavyzdį, jei žmogus yra po kaulų čiulpų transplantacijos, tai jam rekomenduojama neiti į jokias susibūrimo vietas, nes imuninės sistemos visiškai nebėra.
„Kalbant apie limfomą ar kitus onkologinius susirgimus, kur nėra toks drastiškas gydymo būdas, didžioji dalis darbingų žmonių dirba tarpuose tarp chemoterapijos.
Jei tai yra pirma stadija, gerai toleruoja gydymą, gerai jaučiasi, tai kodėl žmogus negali dirbti. Turbūt kaip ir bet kuris mirtingasis, jei jis galėtų – tai jis ir dirbtų. Manau, kad tai ne išimtis. Tai pavyzdys, kaip dauguma žmonių ir elgiasi.
Poilsio rėžimas priklauso nuo žmogaus individualių savybių, kokį darbą jis dirba. Jei dirba mokyklos ar darželio auklėtoja, statybose, ar prekybos centre, kur labai daug žmonių – tai turbūt dirbti jau nebegalima. Tačiau, jei tai darbas kabinete, kur prireikus galima atsisėsti, atsipūsti, tuomet žmogus gali ir dirbti.
Daug žmonių sako, kad darbas jiems padeda – jie yra visuomenėje, nesijaučia atstumti. Sėdėti namuose užsidarius su liga, kai iš esmės gerai jautiesi, tai tas sveikatos tikrai neprideda“, – kalbėjo I.Drėgvienė.
Limfoma dažniausiai sėkmingai pagydoma
Limfoma – tai limfinės sistemos vėžys, atsirandantis sutrikus normaliai limfocitų gamybai, kai nesustabdomai ima gamintis pakitę limfocitai. Jie kaupiasi limfmazgiuose, dėl to jie padidėja.
„Limfomų yra virš 60 rūšių. Vienos jų lengviau pasiduoda gydymui, o kitos – sunkiau. Jei limfoma yra pradinėse stadijose, tai ji gerai pasiduoda gydymui. Tačiau tikrai yra dalis limfomų, kurios yra sunkiai gydomos. Kai kuriais atvejais prireikia ir kaulų čiulpų transplantacijų.
Dauguma, kur serga tam tikra limfomos rūšimi, tikrai sėkmingai pasiduoda gydymui. Kartais reikia ir chemoterapijos, ir imunoterapijos. Bet pacientai po to gydymo visiškai pasveiksta.
Net jauni žmonės, kurie suserga limfoma – ateityje jie gyvena pilnavertį gyvenimą. Kartais reikia ir spindulinio gydymo, kartais reikia ir kaulų čiulpų transplantacijos. Kadangi limfomos yra virš 60 rūšių – tai kiekvienu atveju gydymo būdas ir taktika yra skirtinga“, – teigė asociacijos „Kraujas“ vadovė.
Iškentė ne vieną chemoterapijos kursą
Buvusiai asociacijos „Onkologija.lt“ prezidentei Z.Zamžičkienei kiaušidžių vėžys buvo diagnozuotas prieš septynerius metus. Moteris iškentė ne vieną chemoterapijos kursą ir gali pasidalinti savo išgyvenimais. Moteris prisiminė, kad nuo chemoterapijų labai silpnėja imunitetas. Vėlesnius chemoterpaijos kursus sekėsi vis sunkiau atlaikyti.
„Turėjau chemoterapiją. Pirmąsias sekėsi normaliai atlaikyti. Tačiau vėlyvesnes – jau buvo sunku. Kraujo rodikliai kartais nukrisdavo ir nevisada leisdavo pagal nustatytą laiką, turėdavau palaukti. Imunitetas labai susilpnėja. Reikia labai valgyti, o ne visada norisi.
Sunkumai kiekvienam yra skirtingi. Viskas priklauso nuo organizmo ir žmogaus. Ištiesų, nelengva atlaikyti chemiją. Visi, sužinoję, kad laukia toks gydymas – neapsidžiaugia. Svarbiausia, kad jis padėtų“, – kalbėjo Z.Zamžičkienė.
Moteris teigė, kad po chemoterapijos labai svarbus poilsis. „Per kritines dienas aš ilsėdavausi. Buvau tuo metu įstaigos vadovė. Po kelių dienų poilsio eidavau į darbą“.
Z.Zamžickienė dėl inovatyvių vaistų kovojo penkerius metus ir jai pavyko jų gauti ir jai tiko. Tačiau tie inovatyvūs vaistai vienoms moterims tinka, o kitoms – ne.
„Pakliuvau į bandymus ir man dar buvo galimybė juos gauti. Bet po to buvo ilga pertrauka. Kova dėl kompensuojamų inovatyvių vaistų truko penkerius metus.
Buvo sakoma, kad tai brangiai valstybei kainuoja, sunku įrodyti vaistų reikalingumą. Įsiminė buvusių ministerijos vadovų pasakymas – „jūs supraskite, taigi tai labai brangu“. Kiek pas mus kainuoja žmogaus gyvybė? Suprantu, kad brangu. Gydytojai kovoja dėl ligonio iki paskutinio atodūsio. Kodėl mes leidžiame žmonėms taip lengvai numirti ir neduodame galimybės gydytis“, – retoriškai klausė pašnekovė.
