„Su tuo pačiu gerovės valstybės šūkiu išėjome iš Sovietų Sąjungos ir į 2020 m. atėjome su tuo pačiu šūkiu“, – tai, kokia laisva Lietuva buvo įsivaizduojama 1990 m. ir kaip ta vizija realizavosi šiandien, komentavo Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.
Apie valstybės vizijas, kurios buvo modeliuotos prieš 30 metų, ir jų realizaciją šiandien portalas lrytas.lt kalbėjosi su istoriku dr. A.Kasparavičiumi ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto (VU IF) docentu, istoriku Algirdu Jakubčioniu.
Pirmiausia – nepriklausoma ir su aliuzijomis į tarpukarį
„Pirmiausia Lietuva – nepriklausoma Lietuvos valstybė“, – taip pagrindinę Lietuvos valstybės viziją, 1990 m. atkuriant jos nepriklausomybę, apibrėžė VU IF istorikas A.Jakubčionis.
Pagrindinis orientyras, formuojant valstybės viziją, istoriko teigimu, buvo tarpukaris, kuris neatsiejamas nuo Antano Smetonos asmenybės, suvaidinusios reikšmingą vaidmenį tautos savimonėje.
„Kai vyko 1972 m. demonstracijos po Romo Kalantos susideginimo, vienas iš šūkių buvo „tegyvuoja Smetona ir ilgi plaukai“. A.Smetona buvo suvokiamas kaip nepriklausomybė, o ilgi plaukai – kaip asmeninė laisvė.
Tautinėje sąmonėje 1918-1940 m. veikė ir suvaidino reikšmingą postūmį, einant į kovo 11 d.“, – pasakojo A.Jakubčionis.
Dvi ryškiausios Lietuvos vizijos
Istorikų teigimu, žvelgiant retrospektyviai, galima išskirti dvi 1990 m. kovo 11 d. laikotarpiu dominavusias Lietuvos vizijas.
„Žiūrėdami apibendrintai, galime matyti dvi realias politines jėgas: tai yra Sąjūdžio stovykla ir nepriklausomos Lietuvos komunistų partijos (LKP) atstovai, kurie pateko į Aukščiausiąją Tarybą 1990 m.“, – detalizavo A.Kasparavičius. Šitos stovyklos, anot istoriko, ir tų pačių stovyklų viduje atskiros politinės grupuotės turėjo gana skirtingas valstybės politines vizijas.
Viena iš šių vizijų, plėtojama nepriklausomos LKP atstovų, labiau sietina su kairiąją politine mintimi.
„LKP iš esmės modeliavo būsimą atkurtą valstybę kaip modernizuotą Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką su socialine lygiava, su socialistiniais šūkiais, bet, kita vertus, visiškai nepriklausomą nuo Maskvos, savarankišką.
Žinoma, ta stovykla nebuvo vieninga. Dalis kreipė žvilgsnį į Šiaurę, į Skandinaviją ir jų įtvirtintą socializmo modelį. Lietuvos valstybė turėjo būti kairuoliško skandinaviško modelio su labai neryškia socialine atskirtimi, su daugmaž vienodomis pajamomis“, – paaiškino dr. A.Kasparavičius.
Antroji vizija ir nerimą sukėlęs prezidento vaidmuo
Sąjūdžio stovyklos puoselėta Lietuvos valstybės vizija, anot Istorijos instituto mokslininko dr. A.Kasparavičiaus, buvo grįsta aiškia tarpukario Lietuvos vėlyvojo laikotarpio valstybingumo tradicija.
„Jeigu žiūrėsime į profesoriaus Vytauto Landsbergio stovyklą, kuri tuo metu buvo gausiausia ir labiausiai sutelkta, ji, suvokdama sovietinės Lietuvos realijas, labai aiškiai politiškai, geopolitiškai ir kultūriškai buvo orientuota į tarpukario Lietuvos valstybingumo tęstinumą.
To tęstinumo nekopijuojant, nes to daryti praktiškai buvo neįmanoma, kadangi buvo praėjęs pusšimtis metų ir buvo pasikeitusi visuomenės struktūra, bet tas tęstinumas buvo ryškus“, – pastebėjo A.Kasparavičius.
Tai, istoriko teigimu, liudija ir 1992 m. gegužės mėnesį vykęs referendumas dėl Lietuvos Respublikos prezidento institucijos atstatymo, kur buvo numatytos labai stiprios prezidento galios: iš esmės buvo siūloma kurti prancūziško tipo respubliką su labai stipria prezidentine valdžia. Ši referendumo nuostata nebuvo priimta.
„Toks modelis (su stipria prezidento institucija – aut.past.) pagal Lietuvos visuomenės struktūrą galimai būtų labai tinkamas. Bet jis buvo neįtvirtintas ne todėl, kad absoliuti dauguma Lietuvos tuometinio politinio-kultūrinio elito buvo nusiteikusi prieš stipraus prezidento instituciją, bet iš esmės dėl konkrečios Aukščiausios Tarybos pirmininko – V.Landsbergio – asmenybės, kuri įgijo pernelyg didžiulę plejadą oponentų ar net priešų.
Buvo baiminamasi, kad šis žmogus netaptų stipriu prezidentu. Jeigu jo vietoje būtų buvęs, tarkime, Algirdas Mykolas Brazauskas, atstovavęs kairiąją opoziciją, tikėtina, kad referendumas būtų įvykęs kitaip ir mes būtume gyvenę respublikoje, kur prezidentas turi daug galių, daug sprendžia ir jo teisės yra lygios su parlamentu ar net jį pranokstančios“, – Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vizijas komentavo A.Kasparavičius.
„Paskutinius prezidento rinkimus laimėjo kandidatas, ėjęs su gerovės valstybės šūkiu. Jei mes prisiminsime 1989-1990 m. situaciją, tai tie patys šūkiai buvo keliami labai aiškiai: mes išsivaduojame iš sovietinės vergijos ir kuriame gerovės valstybę.
Koks yra rezultatas? Nuo 1990 m. iki 2020 m. kūrėme, kūrėme ir, kalbant apie tai, kad valstybė bus vienodai gera, vienodai teisinga, ir vienodai progresyvi visiems, mes to nepasiekėme ir vėl iš naujo reikia kelti tą patį šūkį.
Pasirodo, kad tas pats šūkis yra tiek efektyvus, kad su juo galima laimėti net prezidento rinkimus. Su tuo pačiu šūkiu išėjome iš Sovietų sąjungos ir į 2020 m. atėjome su tuo pačiu šūkiu. Didžiosios mūsų iliuzijos didelėje dalyje visuomenės liko nerealizuotos“, – apie vizijų realizavimą kalbėjo A.Kasparavičius.
Gerovės reikšmę išskyrė ir A.Jakubčionis, patikindamas, kad nepriklausomybė kėlė tiesiogines asociacijas su geru gyvenimu.
„Buvo absoliutus tikėjimas, kad kai tik mes būsime nepriklausomi, mes gyvensime labai gerai. Tai buvo viena iš varomųjų jėgų. Tuo metu atrodė, kad iš Lietuvos viskas išvežama, o jei mes patys pasigaminsime ir patys naudosime, tai gyvensime gerai.
Tai buvo toks kiek supaprastintas suvokimas: nereikia nei prekiauti, nereikia nei naftos“, – portalui lrytas.lt sakė VU IF docentas.
Mąstant, kokiame santykyje su 1990 m. politinėmis Lietuvos vizijomis šiandien yra Lietuva, pasak A.Kasparavičiaus, galima pastebėti, kad deklaruota buvo daug kas, bet pasiekti pavyko ne itin daug.
„Tiek dešinioji vizija, tiek kairioji vizija, tiek mažiau ryškios kitos vizijos – jos visos pasižymėjo iš esmės tuo, kad jos buvo naivios, nepagrįstos realia politine praktika, o labiau vadovėlinės, popierinės – jos buvo tarsi gerų ketinimų protokolai, nepagrįsti nei realiais politiniais skaičiavimais, nei realiomis visuomenės galimybėmis“, – apibendrino Istorijos instituto istorikas.
