Prabėgo 26 metai nuo tos rudens nakties, kai audringoje Baltijoje nuskendo nepaskandinamu vadintas keltas „Estonia“. Įspūdingo dydžio laivas tapo karstu 852 žmonėms, plaukusiems iš Talino į Stokholmą, – daugelio jų kūnai taip ir nebuvo ištraukti.
A.Tamašauskas – vienas iš nedaugelio laimingųjų, kurie išgyveno tą siaubingą 1994 metų rugsėjo naktį, kai milžiniškas keltas nugrimzdo į dugną.
Tarp žuvusiųjų buvo ir trys lietuviai – vyras, su kuriuo kelios valandos iki katastrofos A.Tamašauskas kelte vakarieniavo, taip pat motina su dukterimi.
Laikas nugludino 55 metų A.Tamašausko sielos randus, nors kai kurie prisiminimai iki šiol – itin ryškūs. Juolab kad kas nors vis primena tai, ką jam teko patirti.
„Estonia“ tragediją išgyvenęs vienintelis lietuvis jau kuris laikas rugsėjo 28 dieną neuždega žvakės ir neapibraukia šios dienos kalendoriuje – tarp Lietuvos ir Amerikos besiblaškantis abiejų šalių pilietybę turintis vyras antrąjį savo gimtadienį dažnai prisimena tik sulaukęs sveikinimų.
„Šiemet, pavyzdžiui, pasveikino draugas, su kuriuo apie šią tragediją niekada nesu kalbėjęs“, – sakė A.Tamašauskas, tikrąjį savo gimtadienį švenčiantis spalio pradžioje.
Neigia oficialią versiją
Priminimus apie tragediją atgaivina ir pasirodantys vis nauji faktai apie galimas „Estonia“ katastrofos priežastis.
Oficialią versiją, kad keltas nuskendo dėl to, jog atitrūkęs skydelis pramušė korpusą, dabar neigia „Discovery“ kūrėjai. Rugsėjį pasirodžiusio dokumentinio filmo autoriai teigia, kad nusileidę prie nuskendusio kelto jie korpuse žemiau vandens linijos aptiko 4 m aukščio ir 1,2 m pločio skylę dešiniajame šone.
Anot „Discovery“ kalbintų ekspertų, ši skylė negalėjo atsirasti dėl sprogimo.
Didesnė tikimybė, kad ji atsirado dėl išorinės jėgos poveikio – itin didelio objekto, kuris atsitrenkė į keltą, pramušė korpusą ir plienines sijas. Greičiausiai tai buvo povandeninis laivas.
Estijos premjeras Juri Ratas neseniai pareiškė, kad su Švedija ir Suomija bus siekiama atlikti papildomą tyrimą „Estonia“ katastrofos priežasčiai nustatyti.
Gelbėti pradėjo itin vėlai
Bet A.Tamašauskas abejoja, ar šįsyk pagaliau paaiškės tiesa. Mat „Estonia“ katastrofos tyrimas buvo vilkinamas metų metus, o oficialūs tyrėjai nė nemėgino rasti atsakymų į klausimus, kurie ramybės neduoda aukų artimiesiems ir tragedijos liudininkams.
– Kaip vertinate „Discovery“ kūrėjų versiją, kad keltas galėjo nuskęsti po susidūrimo su povandeniniu laivu? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Tamašausko.
– Prieš kelerius metus spauda rašė, kad privatūs tyrėjai leidosi prie „Estonia“, ėmė mėginius ir tyrė nepriklausomose laboratorijose. Pagrindiniai tyrimai buvo daromi JAV, Teksase – ten nustatyta, kad laivo išorinis korpusas pažeistas sprogmenų. Nustatyta net jų rūšis.
Taigi versija, kad keltas susidūrė su povandeniniu laivu.... Ką aš žinau – gal ir susidūrė. Bet aš negaliu to laikyti grynu pinigu.
Aišku tik tai, kad „Estonia“ žūtį gaubia tamsūs debesys.
Jau tada, iškart po katastrofos, man kėlė didelę nuostabą, kad niekas net nesistengė gelbėti kelte buvusių žmonių. Ką tai galėjo reikšti?
Juk ne kūnus reikėjo traukti, o skęstančiuosius gelbėti. Pagal konstrukciją, laivas buvo nepaskandinamas. Kalbėjausi su jūreiviais iš „Estonia“, kurie man aiškino, kad kai keltas atsiduria tam tikroje padėtyje ir į jį patenka vandens, hermetizuojasi visos dalys, kur yra žmonių.
Ten, kur nugrimzdo „Estonia“, Baltijos jūros gylis – apie 80 metrų. Negi gelbėtojams nusileisti į tokį gylį buvo neįmanoma? Narai net „Titaniką“ pasiekė (Sudužusio „Titaniko“ liekanos guli 3,8 km gylyje 958 km nuo Niufaundlando pakrantės Kanadoje. – Red.), o nusileisti į 80 m gylį buvo negalima?
Paprastam žmogui kyla daug klausimų. Vadinasi, kažkas nenorėjo gelbėti nelaimėlių.
Įsivaizduokite: tamsoje jūs įkrintate į vandenį ir skęstate, žmogus ant kranto tai mato, bet laukia, kol prašvis, – tik tada planuoja jus gelbėti. Ar tai logiška?
„Estonia“ skęsti pradėjo apie 1 valandą. Pirmieji gelbėtojai ėmė dirbti tik maždaug po keturių valandų. Jie atplaukė greitai, bet tik stovėjo ir žiūrėjo, nors žmogus šaltame vandenyje gali išgyventi vos 20 minučių. Tai ko jie tikėjosi? Kad neliks nė vieno gyvo.
– Bet jums pavyko išsigelbėti.
– Taip. O daugumai nepavyko. Yra aibė neatsakytų klausimų. Kiti žmonės, kurie išsigelbėjo, irgi kalbėjo apie tai, kad yra daug juodų dėmių.
Kai mane išgelbėjo, susipažinau su este iš laivo įgulos – kurį laiką palaikėme ryšius.
Buvo praėjęs gal pusmetis ar metai po tragedijos, kai ji man paskambino ir pasakė: „Laikyk liežuvį už dantų. Niekam nepasakok, ką ten matei ir girdėjai, nes trijų iš mūsų jau nebėra tarp gyvųjų.“
Tad kas buvo tame laive ir kodėl iš tikrųjų jis nuskendo?
Pažadino stiprūs smūgiai
– Kaip prisimenate tą 1994 metų rugsėjo 28-osios naktį?
– Tuo metu dirbau bendrovės „Greitkelis“ vairuotoju. Užsakovui Stokholme mikroautobusu gabenau elektros įrenginius.
Negalėčiau sakyti, kad prisiminimai neduoda ramybės ar kad sapnuoju tragediją. Bet tokių dalykų negali visiškai pamiršti. Tokios katastrofos pakeičia ir tave, ir tavo supratimą apie pasaulį.
Kelte susipažinau su kitu lietuviu, pavakarieniavome, išgėrėme butelį degtinės ir nuėjau miegoti į apatinį denį. Miegojau trumpai, kol laivą sudrebino, rodos, trys smūgiai.
Nesu tikras, ar buvo trečiasis, bet du aiškiai girdėjau – lyg į metalinę statinę kas trankytų vėzdu. Mano kajutė buvo dešinėje pusėje apatiniame denyje po mašinų skyriumi – toje pat pusėje, į kurią, kaip suprantu, buvo trenktasi.
Keltu plaukiau pirmą kartą, buvau įmigęs, tad iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Esu blaiviai mąstantis žmogus, todėl pamaniau, kad laivas daro posūkį ir šoninės bangos trenkėsi į bortą.
Bet keltas staiga pakeitė poziciją, ir iš lovos iškritau į vandenį. Tada supratau, kad kažkas blogai. Vandens buvo nedaug – gal iki kulnų.
Viską metęs išlėkiau iš kajutės – vienu metu su jaunu švedu.
Esu smalsus žmogus, prieš tai turėjau laiko pasivaikščioti po laivą, susipažinti su jo planu, žinojau, kas kur yra.
Man nebuvo sudėtinga iš apatinio denio nubėgti į viršutinį – devintąjį aukštą, nes žinojau, kad jis pasiekiamas šoniniais laiptais, o į patį denį yra tik vienas kelias – per restoraną.
Nepuoliau prie lifto, bet iškart nulėkiau prie šoninių laiptų – jais bėgome tik dviese su švedu.
Pasiekti viršų netrukome nė penkių minučių. Buvau fiziškai stiprus, tarnaudamas SSRS armijoje mėgau kyboti ant skersinio, daryti prisitraukimus ar atsispaudimus.
Pusiaukelėje pagalvojau, kad gal reikia pasiimti dokumentus, bet gerai, kad nesugrįžau.
Kai įlėkėme į restoraną, žmonės ten dar linksminosi. Pamatę mus vienomis glaudėmis žmonės pradėjo ploti – manė, kad taip linksminamės. Bet staiga keltas dar labiau pakrypo, nuo stalų pradėjo čiuožti indai, ir visi suprato, kad kažkas ne taip.
Į denį jau teko ropoti, nes laivas krypo, išėjimo durys kilo aukštyn, o žmonės lipo vieni kitiems per galvas. Vieninteliai tąnakt išsigelbėjo tie, kurie buvo restorane ir galėjo išeiti į denį.
Su tuo švedu į denį išlindome pirmieji. Pirmiausia puolėme prie medinių gelbėjimosi valčių, kurios buvo pritvirtintos prie borto. Bandėme atsukti varžtus, bet jie buvo užrūdiję ir dar uždažyti.
Manau, tomis valtimis vis tiek niekas nebūtų išsigelbėjęs.
Nuo denio nuplovė banga
– Kaip elgėsi ant denio atsidūrę žmonės?
– Nebuvo nieko panašaus į panišką rėkimą, spiegimą ar klykimą. Kai po kelerių metų pažiūrėjau filmą „Titanikas“, labiausiai mane pribloškė scena, kai skęstant laivui muzikantai groja. Aš nieko panašaus neįsivaizduoju.
Mačiau, kaip žmonės lipa vieni per kitus norėdami patekti ant denio.
Mačiau, kaip daugelis sėdėjo ir žiūrėjo į vieną tašką tarsi ištikti stabo. Šalia manęs ant turėklų sėdėjo mergina.
Kalbinau ją eiti drauge, kai mąsčiau, kaip gelbėtis, bet nesugebėjau jos pajudinti iš vietos.
– Ar kelto įgula davė kokias nors komandas?
– Niekas nieko. Vienas rusakalbis įgulos narys tik šaukė: „Melskimės, kad nenuskęstume!“ Nebuvo jokių kapitono komandų, jokių šviesų, įgulos apskritai beveik nemačiau. Absoliutus chaosas.
Žmonės gelbėjosi kaip posakyje – skęstančiojo gelbėjimas yra paties skęstančiojo reikalas.
Su švedu puolėme prie gelbėjimosi liemenių. Bedalydamas kitiems susizgribau, kad pats neturiu nė vienos.
Įlindau į dėžę, pagriebiau vieną, bet ši buvo vaikiška, tad užsidėjau ją ant kaklo, o tada ant krūtinės užsitraukiau ir normalią.
Kai išdalijome liemenes, laivas jau buvo visiškai pakrypęs, sėdėjome ant turėklų. Kurį laiką dar mąsčiau, kas čia vyksta ir ką daryti. Tai buvo momentas, kai ėmiau suvokti, kad gyvenimas eina į pabaigą.
Žiūrėdamas žemyn mačiau tik putojančias bangas. Nebuvo noro į jas nerti. Dairiausi, kas galėtų padėti, ir pamačiau plaustus vandenyje, kurie, keltui skęstant, prisipūtė automatiškai. Supratau, kad tie plaustai – vienintelė galimybė išsigelbėti.
– Kaip jūs atsidūrėte tame plauste?
– Tuo metu stovėjau ant kamino ir banga mane nuplovė. Pasirinkimo neturėjau – reikėjo plaukti iki plausto gal 15 ar 20 metrų.
Apskaičiuota, kad tame plauste gali tilpti 25 žmonės.
Bet tą naktį stipriai bangavo, o jei žmonės lipdami į plaustą jį apverčia, atversti atgal jau nėra galimybių.
Daug daugiau žmonių būtų išsigelbėję, jei „gelbėtojai“ būtų nedelsę. Tąsyk neapvirtę išsilaikė vos keli plaustai.
Kai priplaukiau prie plausto, jame jau buvo kiek vyresnis švedas, jis padėjo man įlipti.
– Kas vyko toliau?
– Jūroje siautė audra. Bangavimo amplitudė buvo 20 metrų. Tai – siaubingai didelis bangavimas Baltijai. Vėjas tą plaustą suko kaip vilkelį. Neįmanoma nupasakoti.
Su manimi plauste buvęs švedas jūreivis jautėsi gana gerai: vilkėjo sportinį kostiumą ir pernelyg nešalo. Aš buvau tik su glaudėmis, todėl turėjau su juo net kovoti, kad išgyvenčiau.
Plauste buvo paketai su raketomis ir fakelais, taip pat lavonmaišiu. Švedas tą lavonmaišį užsitraukė ant savęs ir sėdėjo. Jis ir taip gerai jautėsi, o aš buvau beveik nuogas. Susigrūmiau su švedu dėl maišo, bet atimant jis suplyšo, tad neteko nei man, nei jam.
Užsidegiau fakelą, dairydamasis žmonių vandenyje, bet atrodė, kad jūroje esame vieni – nei žmonių, nei plausto, nei kelto – tik bangos ir vėjas. Kai dabar pagalvoju, gal ir nieko keista, nes kai esi ant bangos keteros, o kitas – apačioje, tu jo nematai.
Sąmonės nebuvau nė karto praradęs ir vis bandžiau sušilti. Sportavau, tryniausi, dariau įvairius judesius, kad tik nesėdėčiau vietoje. O švedas ramiai sau leido laiką, atsirėmęs į bortą. Jam nebuvo šalta.
Kai mus ištraukė, aš gaivelėjausi kokią valandą, o jis tuo metu ramiai gėrė arbatą.
Netikėjo, kad pavyks ištverti
– Po kiek laiko buvote išgelbėtas?
– Po pusšeštos valandos. Tie laivai, kurie buvo katastrofos epicentre, suplaukė labai greitai, nes toks jūros įstatymas: jei laivas skęsta, visi šalia esantys laivai plaukia į tą vietą.
Per valandą jų atplaukė gal šeši. Girdėjau variklių garsą, bet nevyko joks gelbėjimo procesas. Sraigtasparnių nemačiau ir negirdėjau.
Jau tada man kilo daug klausimų, nes buvo be galo šalta, vyliausi, kad mane tuoj ištrauks, o čia, pasirodo, niekas nesirengia tavęs traukti. Tą naktį didžioji dalis besigelbėjančiųjų net nenuskendo, o sušalo.
Paskui tie laivai atitolo nuo epicentro. Buvo aiškinama, kad neva jie nenorėjo sutraiškyti žmonių plaukdami arčiau. Bet čia nematau jokios logikos.
Į epicentrą laivai grįžo jau švintant. Mane ištraukė švedai – iš Suomijos plaukianti medikų delegacija.
– Kaip jautėtės patekęs į jų laivą?
– Manęs nereikėjo ir traukti – iš plausto išlipau pats. Vėliau tai mačiau filmuotoje medžiagoje.
Bet mano kūno temperatūra siekė vos 24 laipsnius. Medikai sakė, kad gyventi man buvo likusios vos kelios minutės.
Buvau šiltai apklotas, o kelios moterys laikė apklotus, kol bandžiau atsigauti. Tąsė traukuliai, todėl kartais net jas pamėtėdavau į viršų. Atsigavau gal po valandos.
Mus suguldė didelėje salėje. Į dideles draugystes ten niekas nesileido – bendravome tik su tais, kurie gulėjo šalia.
Didžioji dalis išsigelbėjusiųjų, kaip paaiškėjo, buvo įgulos nariai. Sklandė kalbos, kad su mumis tada plaukė kitos „Estonia“ įgulos kapitonas. Jis lyg ir išsigelbėjo. O tąsyk laivui vadovavęs kapitonas, atrodo, dingo be žinios.
– Kur atsidūrėte paskui?
– Mane išgelbėjęs laivas plaukė iš Helsinkio į Stokholmą. Vyliausi, kad mus nugabens į Švediją ir iš ten paskambinsiu artimiesiems. Nenorėdamas jų gąsdinti mąsčiau nesakyti, kad plaukiau nuskendusiu keltu.
Bet mano gelbėtojų laivas dar 15 valandų suko ratą katastrofos epicentre. Atskridę švedų migracijos tarnybos ir specialiųjų tarnybų pareigūnai mus kvotė, aiškindamiesi, kas tokie esame.
Turėjome įrodinėti, kad esame ne kupranugariai, nes neturėjome dokumentų.
Paskui iš laivo leido paskambinti. Lyg tyčia galvoje liko vos vienas kitas telefono numeris. Todėl pirmiausia paskambinau savo viršininkui. Jis gerokai nustebo, nes mane visi jau laidojo – buvo skelbiama, kad neišsigelbėjo nė vienas lietuvis.
Į Stokholmą nuplaukėme jau naktį. Mus nuvežė į ligoninę, paguldė gimdymo skyriuje, atliko tyrimus.
Bendravome su psichologu. Vertėja sakė, kad psichologas šokiruotas mano atsakymų – neva laikausi pernelyg šaltakraujiškai.
Aš jam sakiau, kad išsigelbėjau, dingo tik dokumentai ir drabužiai, bet pats esu gyvas, todėl jaučiuosi gerai. Bet jis aiškino, kad po tokio įvykio žmogus negali taip gerai jaustis ir kada nors vis tiek pajusiu pasekmes.
Vėliau atsirado ūžesių širdyje, bet medikai nerado jokių patologinių pakitimų, tad viską nurašė nervams.
– Ar jūs pats turite atsakymą, kodėl įvyko „Estonia“ katastrofa?
– Atsakyti į šį klausimą gali tik nešališki ekspertai arba tie, kurie atsakingi už tragediją. Visa kita – tik spėlionės. Aš beveik 100 procentų tikras, kad jei „Discovery“ kūrėjai įlįs ten, kur negalima, viskas tuo ir baigsis.
Nesąmonė, kad laivas nuskendo dėl didelio bangavimo.
Pagal konstrukciją toks keltas atlaiko daug didesnes apkrovas. Be žmogaus įsikišimo jis tikrai nepaskendo.
Namai Lietuvoje, dirba JAV
– Kuo jūs dabar užsiimate?
– Dirbu tolimųjų reisų vairuotoju. 1998 metais laimėję žaliąją kortelę su šeima išvykome gyventi į Ameriką. Sūnus Matas gimė jau ten.
2006 metais gavome JAV pilietybę. Dabar visi – aš, buvusi žmona, 26 metų duktė Kotryna ir 16-metis Matas – turime dvi pilietybes, nes tada dar galėjome išsaugoti ir lietuvišką pasą.
2012 metais su šeima grįžome į Lietuvą, tačiau supratau, kad negalėsiu oriai gyventi iš čia gaunamo atlyginimo. Dabar mano namai Panevėžyje, kuriuos nuolat palieku dėl darbo, – Čikagoje nuomojuosi kambarį, dirbu kelis mėnesius, o paskui mėnesiui kitam grįžtu namo.
Su žmona keliai išsiskyrė. Ji su sūnumi dabar gyvena Londone, o duktė dirba San Fransiske.
– Ar su vaikais esate kalbėjęs apie tragediją, kurią jums teko patirti?
– Nesu tikras. Bet lyg ir niekas manęs neklausė. Manau, kad ne.
Svarbią informaciją įslaptino
Nuo pat pradžių „Estonia“ katastrofa buvo apipinta gandais ir sąmokslo teorijomis.
Oficialus tragedijos priežasčių tyrimas truko trejus metus, o estų, švedų ir suomių bendros komisijos išvados ne tik neatsakė į aibę svarbių klausimų, bet ir dar labiau pakurstė įtarimus, kad kažkas slepiama.
Komisijos teigimu, „Estonia“ pražudė neva blogai suprojektuotas laivo priekis, nors kelto gamintojai vokiečiai, atlikę savarankišką tyrimą, šią versiją kategoriškai neigė.
Iškart po to, kai buvo paskelbtos komisijos išvados, Estijos spauda baisėjosi, kad komisijos iniciatoriai ir finansuotojai švedai pasinaudojo estų naivumu ir nepatirtimi, nes įslaptindami bei iškraipydami narų filmuotus vaizdus visą kaltę suvertė estų jūreiviams.
Anot estų žurnalistų, ant kapitono tiltelio per tragediją buvo ir švedas, tačiau komisijos pateiktoje vaizdajuostėje skenduoliai yra retušuoti, motyvuojant tai pagarba mirusiesiems.
Spėliojant apie katastrofos priežastis svarbi buvo nuskendusio laivo apžiūra, tačiau šią informaciją netikėtai įslaptino Švedijos vyriausybė.
Prisidengdama pagarba mirusiesiems komisija nusprendė laivo liekanas Baltijos dugne užlieti cementu, kad niekam nekiltų noro jų apžiūrinėti. Tačiau galiausiai keltas užverstas žvyru.
Tylėti buvo priversti ir švedų gelbėtojai.
Daug gandų sukėlė pirminis švedų pranešimas, kad laivo kapitonas estas Avo Pihtas išsigelbėjo, o vėliau – kad žuvo.
Įtartina politiko mirtis
Nuskendusio kelto „Estonia“ liekanas daug metų tyrinėjo Vokietijos televizijos prodiuserė Jutta Rabbe, padedama JAV milijonieriaus Greggo Bemiso.
Anot J.Rabbe, kelto korpuse esanti skylė rodo, kad jis buvo pažeistas sprogmenimis.
Žinomas Švedijos politikas Oddas Engströmas 1998 metais irgi žadėjo kalbėti apie tikrąsias laivo katastrofos priežastis, bet buvo rastas negyvas interviu išvakarėse. 57 metų politiką neva pakirto širdies smūgis.
Dar 1997 metais kelto aukų šeimoms atstovaujantis teisininkas pareiškė, kad keltą galėjo nuskandinti Rusijos povandeninis laivas, turėjęs sutrukdyti į Vakarus išvežti slaptą rusų karinę technologiją.
„Estonia“ buvo tartum plaukiojantis miestas
Keltą „Estonia“ vokiečių bendrovė „Meyer Werft“ baigė statyti 1980 metais. Kai jį 1993 m. įsigijo estai, šios kategorijos beveik 16 tūkst. tonų talpos keltas tuo metu buvo vienas didžiausių ir šiuolaikiškiausių Baltijos laivininkystės istorijoje.
Keltas su dešimčia denių buvo 157 metrų ilgio, 24 m pločio, jo grimzlė siekė 5,6 m.
„Estonia“ varė keturi 24 tūkstančių arklio galių dyzeliniai varikliai.
Šis keltas buvo tarsi plaukiojantis miestas, kuriame telpa 2 tūkst. keleivių ir 460 automobilių.
Iki lemtingosios nakties „Estonia“ plaukiojo beveik 20 tūkst. 500 valandų. Atsidūręs Estijos bendrovės rankose, keltas daugiausia plaukiodavo tarp Suomijos uosto Turku, Talino ir Švedijos sostinės Stokholmo.
Neišsigelbėjo ir lietuvė motina su dukterimi
Keltas „Estonia“ nuskendo 1994 m. rugsėjo 28 d. tarp 1 ir 2 valandos nakties. Tai – didžiausia laivo katastrofa po Antrojo pasaulinio karo.
Organizuotos evakuacijos nebuvo. Gelbėjimo valčių nuleisti nepavyko, o kitų gelbėjimosi priemonių trūko. Keltas krypo labai sparčiai ir gelbėtis buvo galima tik apie 20 minučių. Į vandenį spėjo iššokti 300 keleivių, bet gyvi liko tik 137.
Suomijos gelbėjimo tarnyba klaidingai suprato pagalbos šauksmą ir jį išplatino ne kaip laivo katastrofą. Švedų gelbėjimo sraigtasparniai buvo techniškai netvarkingi, todėl irgi negalėjo laiku suteikti visos reikiamos pagalbos.
Lietuvoje artimieji nesulaukė „Estonia“ plaukusių 44-erių Vytauto Miliausko, 40 metų Vitalijos Gudaitienės ir 14 metų Gintarės Gudaitytės. Vilkaviškio gyventojas Gedeminas Gudaitis tada palaidojo žmoną ir dukterį.
1994 m. rudenį Vitalijai ir Gintarei kelionė keltu per Baltijos jūrą į Švediją buvo jau šeštoji. Mergaitė nuo mažens sirgo reta liga – ji gimė be vienos venos, todėl veninis kraujas maišėsi su arteriniu. Kairioji Gintarės veido pusė buvo tarsi nudeginta. Paauglė dėl to labai išgyveno. Švedijoje jai lazeriu pridegindavo odą. Dar buvo likę apie dešimt seansų.
„Toji kelionė turėjo būti paskutinė, – yra prisipažinęs G.Gudaitis. – Žmona sunkiai ištverdavo laivo supimą. Buvome nutarę, kad kitąkart pirksime bilietus į lėktuvą. Neprireikė.“
Apie „Estonia“ nelaimę G.Gudaitis išgirdo kitos dienos rytą.
„Baisiausia buvo tada, kai gavau žuvusiųjų sąrašą. Siunčiau žmonos ir dukters nuotraukas atpažinti, bet jų ten nebuvo. Spėju, kad jos abi taip ir liko savo kajutėje. Bilietas buvo iš pigesnių, kajutė C4 – pačioje kelto apačioje. Išsigelbėti joms tikriausiai nebuvo jokių galimybių“, – iškart po katastrofos kalbėjo G.Gudaitis.
Kelionė po Juodąją jūrą buvo paskutinė
Net 25 žmonės iš Lietuvos žuvo per kitą katastrofą, kai paskutinę 1986-ųjų rugpjūčio dieną Juodojoje jūroje 13 km nuo Novorosijsko uosto nuskendo „Admirolas Nachimovas“ – tuometės Sovietų Sąjungos keleivinio laivyno pasididžiavimas.
Užsienio žiniasklaida įvykį pavadino „siaubinga sovietų „Titaniko“ tragedija“. Katastrofos, iš viso nusinešusios 423 žmonių gyvybę (359 keleiviai ir 64 ekipažo nariai), priežastimi tapo „Admirolo Nachimovo“ susidūrimas su krovininiu laivu „Piotras Vasevas“.
Baisios nelaimės buvo galima išvengti, tačiau abiejų laivų kapitonai – patyrę jūrų vilkai – padarė lemtingų klaidų.
Iš Kanados 30 tūkst. tonų grūdų gabenęs „Piotras Vasevas“ prasilenkiant turėjo praleisti „Admirolą Nachimovą“, bet abu laivai paskutinę akimirką kažkodėl ėmė kaitalioti numatytus kursus ir sausakrūvis tarsi taranas perskrodė kruizu po Juodąją jūrą plaukusio keleivinio laivo, kuriame iš viso buvo 1234 žmonės, korpusą.
„Admirolas Nachimovas“ per keliolika minučių nugrimzdo į 50 m gylį.
Laivų kapitonai rusas V.Markovas ir ukrainietis V.Tkačenka 1987-aisiais buvo nuteisti po 15 metų kalėjimo, bet po SSRS subyrėjimo abiejų šalių prezidentai B.Jelcinas ir L.Kravčukas 1992-aisiais nusprendė jiems suteikti malonę. 2007 m. V.Markovas mirė nuo vėžio, o V.Tkačenka 2003 m. žuvo per audrą plaukdamas privačia jachta.
