Būtent todėl, taip pat ir dėl sparčiai artėjančių rinkimų į Rusijos Dūmą didžiausią metinio pranešimo dalį sudarė kalbėjimas apie vidaus problemas, pradedant pandemijos pasekmių įveikimu ir tęsiant numatomomis sveikatos apsaugos, švietimo, mokslo, valstybės ir verslo santykių reformomis, daug vietos skiriant demografinėms problemoms, regionams, dideliems infrastruktūros projektams, kurių įgyvendinimo pabaiga kaip tik numatoma dabartinės prezidentavimo kadencijos pabaigoje.
Pranešėjas tribūnoje atrodė sportiškai, ne tik skaitantis tekstą, bet ir suprantantis, kas ten parašyta, net pakomentuodamas, nė iš tolo neprimenantis kažkada sovietinėje praeityje matytų, nuo teksto bemat pavargstančių (išskyrus M.Gorbačiovą) vadovų. Metinius pranešimus pradėjo B.Jelcinas, bet ir jam jau gerokai prieš pasitraukiant iš posto painiojosi liežuvis, nors savo veiksmais ir sprendimais tai buvo stiprus politikas.
Objektyviai žiūrint, kažin ar Rusijos visuomenė sutiktų valstybės vadovo tribūną atiduoti abejotinų pažiūrų ir painiai mintis dėliojančiam žmogui, kad ir A.Navalnui. Iki šiol nesuprantu, kodėl opozicija pasirinko lyderiu tokį silpną asmenį. Nėra protingesnių žmonių? Gal dabartinė opozicija Dūmoje ir prasimuš į kelias vietas. Tai ir viskas.
Iš beveik pusantros valandos pranešimo mažiau kaip dešimt minučių skirta užsienio politikai ir saugumo problemoms.
Vienintelė įsimintina (dažniausiai Lietuvoje ir cituojama) frazė: jeigu kas nors grasins Rusijos interesams, pasigailės taip, kaip niekada nėra pasigailėjęs. Visa kita – daug kartų girdėta.
Rusijos diplomatų šienapjūtė Čekijoje ir atsakomieji veiksmai Maskvoje nepaminėti, nors daug politikos apžvalgininkų to laukė.
Ko gero, V.Putinas nelinkęs dėti taško santykiuose su Praha – dėl politinių grumtynių pačioje Čekijoje dar rusena viltis dalyvauti konkurse statyti naują Dukovanų AE bloką ir, žinoma, pratęsti derybas dėl „Sputnik V“ pirkimo.
Juolab kad Čekija pradėjo švelninti kategoriškus pareiškimus dėl prieš septynerius metus ginklų sandėlių sprogdinimo, nors tuo pat metu pateikė ultimatumą Maskvai dėl iš Rusijos išsiųstų Čekijos diplomatų.
Neironizavo V.Putinas, nors dažnai tai daro, ir dėl kaltinimų Rusijos agentams, galimai dalyvavusiems sprogdinant ginklų sandėlius. Užtat plačiai pakomentavo gegužės 9 d. karinio parado Minske metu neva rengtą pasikėsinimą į A.Lukašenką, jo šeimą ir politinę aplinką.
V.Putinas patvirtino, jog Maskvos ir Minsko saugumiečiai atliko „sąmokslo“ demaskavimo operaciją, o „karinio perversmo“ Baltarusijoje rengimas vertintinas kaip „visų linijų peržengimas“.
Nesigilinant, kokio lygio tai provokacija Baltarusijos laisvės sąjūdžio atžvilgiu, reikia pripažinti, jog savo tikslą iš dalies ji pasiekė.
Skelbiama „medžiaga“ apie karinio perversmo rengėjus skirta visuomenės daliai, kuri negali atskirti, kur tikra, o kur sumontuota. Tai gudri mina su skeveldromis ir į opozicijos gretas, kurios, deja, jau pradėjo savaime skilinėti.
Dabar protestuotojai turės nuolat teisintis, kad jie nieko bendra su pramanytu kariniu perversmu neturi, ir kartoti, jog permainų valstybėje siekia taikiu keliu.
Tolesni režimo veiksmai nesunkiai nuspėjami.
Pateikus kaltinimus karinio perversmo rengėjams, „liaudžiai“ bus pateikiami vis nauji „įkalčiai“, vaizdinė medžiaga, galbūt net senu sovietiniu stiliumi ir vieši „sąmokslininkų“ prisipažinimai.
Net neabejoju, jog į „perversmo“ rengėjų sąrašą bus įtrauktos Lenkija ir Lietuva.
Vieno tik nesuprantu: kodėl neviešas, pagaliau tegu net slaptas, Baltarusijos kovotojų su režimu susitikimas vyko Maskvoje, ir dar ukrainietiškame restorane, kuriame klausosi kiekvienas stalelis ir filmuoja visi šviestuvai.
Paviršutiniškas požiūris į Rusijos ir Baltarusijos saugumo tarnybų galimybes? Milžiniška klaida neįvertinti priešininko.
Daug apžvalgininkų iš Rusijos vadovo laukė bent kelių sakinių apie santykius su Vašingtonu ir gal net užšifruoto reagavimo į JAV prezidento J.Bideno teigiamą atsakymą žurnalistui, paklaususiam, ar V.Putinas žudikas.
Net propagandinė Rusijos žiniasklaida buvo pradėjusi priekaištauti V.Putinui, kad jis neduodąs tinkamo atkirčio įžeidinėtojams.
Tačiau V.Putinas nė žodžio nepasakė nei apie JAV, nei apie Vakarus, ES, Ukrainą.
Jis nesivelia į informacinius karus ir nėra atsakęs į jokį neigiamą ar tiesiog įžeidžiantį asmenišką apibūdinimą.
Kažkada D.Grybauskaitė dabartinę Rusiją pavadino teroristine valstybe. Faktiškai tai ir V.Putino asmeninis įžeidimas.
Tačiau, be Dūmos Užsienio reikalų komiteto pasipiktinimo ir netgi pasiūlymo nutraukti su Lietuva diplomatinius santykius, niekas daugiau nereagavo.
Užtat Kremlius įsitvirtino Lietuvos pasienyje, pastatė AE Astrave ir pamažu, bet sėkmingai karpo tranzitą per Lietuvą.
O po JAV ekonominių sankcijų Minskui jaučiasi net laimėtojas – mat galima trinti iš pasitenkinimo rankas girdint stiprėjančias nerimo gaidas Klaipėdos uoste ir paspartinti Baltarusijos kelionę su „visomis trąšomis“ į Rusijos glėbį.
Kremliaus politika formuojasi ne metiniuose pranešimuose, o kabinetuose, tai ir turėtų vis labiau jaudinti Lietuvos žvalgybą.
