2015 metais dauguma pabėgėlių iš Sirijos ir Afganistano prieš tai buvo įsikūrę Rusijoje, tačiau neaiškūs veikėjai atėjo į jų būstus ir įsakmiai paragino vykti į Norvegiją.
Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia.
Skulptoriaus Kęstučio Musteikio nuomone, kol nebus rimto signalo, kad į Lietuvą negalima eiti – tol pabėgėlių nepavyks sustabdyti.
„Dabar scenarijus tas pats, tik atmintis žmonių trumpa. Po krizės Norvegijoje galima buvo pradėti ruoštis antram panašiam veiksmui, bet panašu, kad niekas tuo nesirūpino. Panašu, kad milžiniškos lėšos išleistos gaudyti savus: pripirkta radarų, brangiausios technikos. O svetimiems ateiti į Lietuvą – prašom“, – kalbėjo skulptorius K. Musteikis, matęs pabėgėlių krizę Norvegijoje savo akimis.
Dar 2015 metais K.Musteikis Norvegijoje stebėjosi, kad tokios nesaugios Europos Sąjungos (ES) sienos. Nes užplūdus pabėgėliams, niekas prie sienos neprašė paso, užteko bilieto. „Negi netikrinsite dokumentų?“, – klausė skulptorius pareigūnų.
„O kam, juk Europos Sąjunga“,- išgirdo atsakymą.
Kai į Norvegiją pradėjo dviračiais važiuoti pabėgėliai – norvegai paskelbė, kad priims 10 tūkstančių. Tik pasakė – ir akimirksniu užplūdo kelis kartus daugiau.
Norvegai juos uždarė, palaikė ir grąžino atgal. Bet tai užtruko, nes visi melavo viską: savo amžių, savo motyvus. Reikėjo nustatinėti, ar jie politiniai, ar ekonominiai pabėgėliai.
Kai pabėgėliai sužinojo, kad visus išveš – prasidėjo maištai dėl maisto.
Ne pabėgėliai, o atbėgėliai
„Net nežinau, kaip juos vadinti: „pabėgėliais“ ar „atbėgėliais“, – apie savo patirtį pabėgėlių stovykloje Norvegijoje pasakojo laisvadarbiu save vadinantis Vytautas Musteikis, Kęstučio Musteikio brolis.
Vyras pasakojo, kad iš svetur atvykusių pabėgėlių tarpinė stotelė buvo Rusija.
„Afganistaniečiai, sirai, egiptiečiai, Sudano gyventojai – ir visi be išimties buvo jau kurį laiką apsitrynę Rusijoje. Tarp jų buvo net šventikas. Bet kažkodėl visi buvo įsitikinę, kad Europa jiems privalo duoti: butus, pašalpas.
Jie visi kaip vienas aiškino, kad yra iš Alepo – miesto Sirijoje, kur tuo metu vyko karo veiksmai. Bet netrukus paaiškėjo, kad dauguma jų neblogai kalba rusiškai – dėl to norvegai ir paprašė mūsų padėti“, - pasakojo V.Musteikis.
– Kaip „atbėgėliai“ elgėsi?
– Sakyčiau, jie elgėsi chamiškai. Aš nesu nusiteikęs prieš kitų tautų žmones, bet chamas yra chamas bet kurioje tautoje. Žmogus, kuris mėto maistą į šiukšlių dėžę nėra pabėgėlis, nes nematė sunkumų. Tai – chamas.
Be to, jie vagiliavo: jei visiems skirta po vieną virtą kiaušinį – tik nusisuk, ir kažkas taikosi daugiau kiaušinių nudžiauti. Nesvarbu, kad kitam neliks.
– Ar galėjo kilti ir maištas?
– Ko gero, galėjo. Bet mes buvome stiprių lietuvaičių būrys. Vykome į Norvegiją daryti ledo skulptūrų, buvome visa galva aukštesni ir tvirtesni už migrantus. Noras maištauti praėjo, kai jie pajuto, kad gali gauti atgalios. Tik parodai, kad jų nebijai – iš karto pradeda tave gerbti.
– Kaip reagavo norvegai?
– Aš bendravau daugiausia su tais norvegais, kurie iš pabėgėlių gaudavo naudos. Manyčiau, ir Lietuvoje tas pats dedasi – labai daug kam tai proga pasipelnyti. Jiems buvo naudinga, kad pabėgėliai ilgiau būtų, nes nuo kiekvienos galvos jiems nubyrėdavo. Kai migrantus pradėjo vežti iš Norvegijos – akivaizdžiai nusiminė.
– Ar Lietuvoje įvykiai klostosi panašiai?
– Jei nei iš šio nei iš to plūsteli pabėgėliai – be abejo, panašumų yra. Bet aš nežinau tikrosios situacijos ir manau, kad mus pasiekianti informacija yra iškraipyta.
Turime kariuomenę, kuri neleido per Kalėdas pas gimines vykti dėl karantino, o dabar nėra žmonių sienos apsaugai! Iš pradžių paskelbė, kad neturi vielos sienai aptverti, o kai estai padovanojo vielos – paaiškėjo, kad trūksta kuoliukų. 30 metų praėjo ir tik dabar suvokė, kad siena kiaura!
– Kaip norvegai įveikė krizę?
– Iš pradžių svarstė, ilgai delsė, o po to ėmėsi ryžtingų veiksmų: naktį 3-5 val. ryto su policija apsupdavo pabėgėlių stovyklas, ir lėktuvais išskraidindavo. Bet nemaža tų pabėgėlių dalis jau buvo atsidūrę Vokietijoje – girdėjau, kaip mūsų stovyklos pabėgėliai kalbėdavosi su jais telefonu.
