Išties keleri pastarieji metai nepagailėjo sukrėtimų ir krizių, kurios arba ateidavo ne po vieną, arba keisdavo viena kitą žaibiškai kylančia kreive. Kaip visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje.
Pandemija, sukilimas Baltarusijoje, pasibaigęs režimo kerštu nelegaliais migrantais ES valstybėms, kainų šokas bei krizė ir pagaliau – Rusijos invazija į Ukrainą. Pastarasis karas, sprogęs šių metų pradžioje, suprantama, tapo pagrindiniu 2022-ųjų įvykiu tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje.
Žvelgiant į visą Rusijos karo prieš Ukrainą retrospektyvą nuo 2014 m. Krymo okupacijos akivaizdu, jog visuomet buvo teisūs tie, kurie visą laiką teigė, kad atvira ir maksimalaus masto Rusijos invazija – tik laiko klausimas.
Kremliaus režimas nei buvusios, nei dabartinės Ukrainos valdžios nesugebėjo, o ir negalėjo priversti kapituliuoti pagal savo sąlygas – pripažinti okupacinių „liaudies respublikų“ autonomiją ir taip parengti politinį placdarmą tolesniam šalies suvereniteto griovimui.
Kraštutinė priemonė – karinė agresija – siekiant arba okupuoti šalį ar kuo didesnę jos dalį, arba tiesiog ją sunaikinti, visada buvo Maskvos planuose.
O tai, kad ketinama to griebtis, pradėjo aiškėti dar pernai pavasarį, kai Rusija ėmė žvanginti ginklais Ukrainos pasienyje. Režimas ruošėsi atakai ir rengė savo visuomenę bei ekonomiką ilgai ir nuosekliai.
Bet daug kam, taip pat ir Ukrainos valdžiai bei didžiajai daliai visuomenės tai atrodė neįtikėtina. Vertinant įprastiniais sveiko proto kriterijais, tai atrodė nenaudinga ir pavojinga pačiam Kremliaus režimui.
Nebepataisoma santykių su Vakarais destrukcija ir žala savai ekonomikai bei visuomenei – netgi ne pagrindinė rizika. Juk buvo aišku, kad dar didesnė grėsmė – įklimpti kruvinoje karo mėsmalėje.
Bet tokie režimai kaip Rusijos turi savo logiką. Esminis, net gyvybinis Kremliaus tikslas – jei neišeina pavergti, tada sunaikinti Ukrainą kaip valstybę. To siekiama nepaisant jokių nuostolių.
Juk jei šis tikslas nebus pasiektas, režimo įsitikinimu, jam kyla daug didesnis, netgi mirtinas, pavojus tiek iš vidaus, tiek iš išorės.
Siekti tikslo skatina ir stiprus psichologinis motyvas – nubausti, prieš tai pažeminus, išsišokėlį, kurį visada laikei ir žemesniu, ir visiškai priklausomu.
Stojęs į tokią žūtbūtinę konfrontaciją su Ukraina ir Vakarais Kremlius apsiskaičiavo. Viena vertus, jis nesitikėjo tokios Vakarų reakcijos ir paramos ukrainiečiams, kita vertus, nesitikėjo tokio jų pasipriešinimo.
Žinoma, tiek Vakarų spaudimas Rusijai, tiek jų visokeriopa pagalba Ukrainai galėtų ir turėtų būti didesnė. Tačiau Vakaruose daugelis visuomenių ir politikų vis dar nesiryžta stoti į tokią kovą, kurios tikslas būtų lemiamas režimo išsekimas arba net griūtis.
Vakarų mąstymo lūžio, atrodo, neverta tikėtis ir artimiausioje ateityje. Juk net JAV, per įspūdingą V.Zelenskio žaibo vizitą parodžiusios, kad išlieka ir išliks pagrindinėmis Ukrainos rėmėjomis, kol kas nesiryžta žengti žūtbūtinės konfrontacijos su Rusija keliu. Ką jau kalbėti apie pagrindines Vakarų Europos valstybes.
Negana to, daug kas Vakaruose vis dar tikisi, kad šią „regioninę krizę“ pavyks „stabilizuoti“ ir grįžti prie „dialogo“ su Maskva stalo.
Bet Ukraina, nors ir tinkamai nepasirengusi tokio masto karui, ne tik sugebėjo atlaikyti invaziją, bet ir toliau kontratakuoja siekdama pagrindinio tikslo – išstumti rusų pajėgas iš visos savo teritorijos, okupuotos nuo 2014 metų. O Rusija, jeigu ir siekia kokios nors pauzės, tai tik tam, kad labiau pasiruoštų naujai invazijos bangai. Taigi vienintelė išeitis iš šios strateginės kaktomušos – visiškas Rusijos režimo pajėgų ir išteklių išsekimas arba jo vidinė erozija.
Nei vieno, nei kito bent jau kitų metų perspektyvoje nematyti. Juolab kad kol kas beviltiškai atrodo ir Rusijos visuomenė, kuri arba abejingai, arba su entuziazmu reaguoja į karą.
Taigi Maskva toliau galės siekti palaužti jei ne Ukrainos kariuomenę, tai bent visuomenę ir valstybę, toliau versdama ją humanitarinės katastrofos zona.
Ukrainos ekonominė ir humanitarinė griūtis, jos išteklių išsekimas, nepaisant Vakarų paramos, – irgi tikėtina perspektyva.
Bet kokiu atveju šio karo kreivė kils tik aukštyn, be to, didės grėsmė, kad jis gali išsilieti per kraštus. Vis dar galima viltis, kad Rusijos grasinimai branduoliniu smūgiu yra tik blefas ir šantažo priemonė. Bet grėsmės negalima atmesti. Ne mažiau tikėtini ir raketų smūgiai arba kitokie išpuoliai prieš kaimynines NATO šalis, pirmiausia Lenkiją.
Tačiau, kaip žinoma, bėda viena nevaikšto.
Labai gali būti, kad Europoje plykstelės dar vienas karas. Pavyzdžiui, Balkanuose, kur Serbija žvangina ginklais prieš Kosovą, o Rusija, suprantama, kiek įmanydama tai kursto. O kur dar didesnio globalaus karo tarp JAV ir Kinijos dėl Taivano pavojus?
Esant tokiai padėčiai pasaulyje Lietuvos vidaus politinis gyvenimas, kurio svarbiausias įvykis kitąmet bus savivaldos rinkimai, ir toliau labiau primins burbuliuojančią užkampio kūdrą.
Žinoma, čia irgi kils savų įtampų. Juk savivaldos rinkimai taps įžanga į prezidento, Europarlamento ir Seimo rinkimų ciklą.
O šis ciklas, kaip visada, gyvybiškai svarbus visoms pagrindinėms politinėms jėgoms, taip pat ant pandemijos ir karantino bangos iškilusiems veikėjams – tokiems kaip advokatas I.Vėgėlė, jau besimatuojantis vieno prezidento rinkimų favoritų karūną.
Žodžiu, 2023-iųjų išvakarėse tikrai vertėtų stipriau prisiveržti saugos diržus.
