Daugelis kitų kandidatų į vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado postą gausiau pradės rikiuotis tik metų pabaigoje, atkakliai laikydamiesi seno principo – mito, kad kuo vėliau „apsišvieti“, tuo geriau.
Bet tie, kuriuos toje rikiuotėje greičiausiai išvysime, jau dabar varo rinkimų kampaniją. Tiek neginčijamu favoritu išliekantis dabartinis prezidentas G.Nausėda, tiek advokatas I.Vėgėlė, tiek, pavyzdžiui, Seimo narys R.Žemaitaitis, sulaukęs apkaltos už antisemitinius pareiškimus.
Šią savaitę pastarasis paskelbė kuriąs naują partiją, kuri esą dalyvaus visuose trejuose kitų metų rinkimuose, taip sustiprindamas nuogąstavimus, kad jų kampanija gali dar labiau žaižaruoti įvairiu radikalizmu, nei atrodė anksčiau.
Tačiau prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimų kampanija iš esmės lieka ir, regis, liks pačios Lietuvos reikalas, nieko itin nedominantis už jos ribų. Juk mūsų vidaus politikos stiklinėje kol kas tos pačios senos audros.
Nebent įvairaus plauko radikalūs elementai staiga įgautų svaiginantį pagreitį ir jėgą, iš tiesų grasindami aukštyn kojomis apversti visą senąją sistemą.
Arba paaiškėtų, kad I.Vėgėlė išties gali iš posto išstumti G.Nausėdą. Tačiau advokatas kol kas neskelbia nieko radikalaus apie šalies užsienio politiką.
Užtat visos Europos akys dabar krypsta į Lenkijos ir Slovakijos parlamento rinkimus. Pirmieji vyks po poros savaičių, antrieji – šį savaitgalį.
Rinkimai Slovakijoje visuotinį dėmesį pritraukė ir dėl to, kad ten apklausose pirmauja, tiesa, nesmarkiai, buvęs šalies premjeras R.Fico ir jo politinė jėga.
Oligarchiniu valdymu, korupcija ir net politinėmis žmogžudystėmis kaltintas R.Fico valdžios neteko prieš keletą metų, o dabar dega revanšo politiniams oponentams troškimu. Taip pat jis grįžta su kur kas radikalesne programa, kurioje daugiausiai rūpesčių kelia broliavimasis su Rusija ir pažadai visiškai nutraukti bet kokią paramą Ukrainai.
Daug kas nuogąstauja, kad laimėjus R.Fico Slovakija sparčiai prisijungs prie prorusiško autoritarizmo keliu žengiančios Vengrijos, taip pat su Briuseliu ar Berlynu atvirai kovojančios Lenkijos.
Tiesa, yra ir tokių, kurie ragina neskalambyti visais pavojaus varpais dėl tokios šalies kaip Slovakija. Jie ramina, kad jei R.Fico ir laimės, jis neturės tvirtos daugumos, bet svarbiausia – vadovaus vienai ekonomiškai silpniausių, nuo Europos Sąjungos finansiškai visiškai priklausančių nedidelių šalių.
Panašūs raminantys balsai dabar skamba ir dėl Lenkijos, kurioje dabar vyksta kone atviras karas tarp valdančiųjų dešiniųjų ir liberaliosios, proeuropietiškosios opozicijos. Priešininkus skiria nedidelis atotrūkis ir dabartinei valdžiai, nors ir nežymiai pirmaujančiai, gresia prarasti sostą.
Būtent tuo ir aiškinamas neregėtas Varšuvos konfliktas su Kijevu ar atsinaujinęs Vokietijos puolimas. Kartu teigiama, kad net jei Lenkijos dešinieji išliks valdžioje, po rinkimų jie apsiramins ir viskas grįš į įprastas vėžes – parama Ukrainai bus tęsiama, o santykiai su Briuseliu ar Berlynu riedės šliaužiančio konflikto keliu.
Šiaip ar kitaip, svarbiausias kontekstas čia yra tai, kad visoje ES kaupiasi nerimas dėl galimo žemyno posūkio pirmiausia į radikalią dešinę, mažesniu mastu – į radikalią kairę. Tačiau abiem atvejais – link vis didesnės fragmentacijos, tarpusavio priešiškumo ir palankumo Rusijai, paliekant Ukrainą jos valiai.
Tokios tendencijos stebimos ne tik ES pietuose, pavyzdžiui, Ispanijoje, bet ir svarbiausioje ES šalyje Vokietijoje, kur toliau stiprėja radikali dešinioji „Alternatyva Vokietijai“.
Būtent tokios galimos simptomatikos aspektu bus stebimi ir kitų metų Europos Parlamento rinkimai ir jų kampanija.
Jie, beje, Lietuvoje sulauks kur kas mažiau dėmesio nei prezidento ir Seimo rinkimai vien dėl to, kad šiemet vyks ne kartu su antruoju prezidento rinkimų turu.
Bet svarbiausias ir tamsiausias virš visų nerimą keliančių procesų kybantis debesis – kitų metų JAV prezidento rinkimai. Jų kampanija, kuri iš esmės niekada ir nebuvo sustojusi, vėl siaučia su prieš trejus metus regėta jėga.
Respublikonų dauguma liko ištikima buvusiam šalies vadovui D.Trumpui ir šiuo metu JAV parlamente organizuoja apkaltą demokratų prezidentui J.Bidenui dėl neva jo neskaidrios paramos sūnaus verslui būnant valstybės viceprezidentu.
Demokratai ploja katučių JAV teisėsaugai ir teismams imant į nagą D.Trumpą dėl esą organizuoto pasikėsinimo į Kongreso rūmus ir siekio pakeisti pralaimėtų prezidento rinkimų rezultatus savo naudai.
Bet kokiu atveju įvairios naujausios apklausos rodo, kad pagal populiarumą D.Trumpas jau ne tik pasivijo, bet ir ėmė lenkti J.Bideną.
Tad D.Trumpo grįžimas į Baltuosius rūmus – visai reali perspektyva. Ką šio veikėjo, bandančio prisistatyti su dar radikalesne valdžios paėmimo ir keršto visiems programa, sugrįžimas reikštų JAV santykiams su ES ir visai Vakarais, nesunku įsivaizduoti.
Jei D.Trumpas ir nesugebėtų visiškai patraukti JAV iš NATO ir apskritai santykių su ES ar visiškai nutraukti paramos Ukrainai, vis viena tai reikštų ne ką menkesnę žalą – chaosą svarbiausių Vakarų aljansų viduje.
Tokiu atveju grėsmingoje nežinioje, be abejo, pakibtų ir Lietuva, o padėties grėsmingumo nesugebėtų pakeisti ir jokie mūsų vidaus rinkimų rezultatai.
