„Tokio atsainaus požiūrio iš Norvegijos valdžios įstaigų nesitikėjau. Nuo mūsų atsitverta tylos siena“, – piktinosi milžiniškos šlapio molio nuošliaužos pražudyto 27 metų Pauliaus Kuliešiaus motina Nijolė Kuliešienė, gyvenanti Pagirių kaime (Kėdainių r.).
Tragedija įvyko praėjusių metų lapkričio 10 dieną, tačiau nei N.Kuliešienei, nei kitų dviejų žuvusių vyrų, 46 metų Artūro Miškinio ir 43 metų Dariaus Čuko, artimiesiems nieko nepavyksta sužinoti apie tragedijos tyrimą.
„A.Miškinio ir D.Čuko kūnai iki šiol nerasti, jų artimieji iki šiol net negauna mirties liudijimų“, – naujienų portalui lrytas.lt tvirtino N.Kuliešienė.
Norvegijos paskirtam advokatui netikėtai nutraukus ryšius, N.Kuliešienė prieš mėnesį pasamdė šioje šalyje dirbančią lietuvę advokatę Sandrą Latotinaitę, kuri mėgina gauti reikalingus dokumentus.
Trečiadienį į Pagirius atvyksta grupė Norvegijos žurnalistų, kuriuos taip pat domina užtrukęs žūties aplinkybių tyrimas. N.Kuliešienei vertėjaus jos dukterėčia, gyvenanti Norvegijoje.
Valdžia nepaisė įspėjimų
Iš Kėdainių krašto kilusią lietuvių statybininkų ir medžių kirtėjų brigadą nelaimė ištiko maždaug už 40 kilometrų nuo Oslo – juos užgriuvo 420 metrų pločio ir 270 metrų ilgio nuošliauža.
P.Kuliešius, D.Čukas ir A.Miškinis žuvo, o jų tautiečiai 28 metų Gediminas Aleknavičius, 27 metų Žilvinas Martikonis ir dar vienas vyras per stebuklą liko gyvi.
Norvegų inžinierius Steinas Stokkebas dėl nelaimės apkaltino Siorumo regiono savivaldybę, kuriai jis dar prieš dvejus metus buvo pranešęs apie nuošliaužos grėsmę.
„Buvo didelė tikimybė, kad panaši nelaimė įvyks šiemet.
Didžiausia nuošliaužų tikimybė yra pavasarį ir rudenį, bet savivaldybė numojo ranka į mano pasiūlymus užpildyti daubas ir taip išvengti nelaimių“, – piktinosi inžinierius.
Kaltininkas jau aiškus?
Norvegijos teisėsauga jau beveik baigia tyrimą, tačiau žuvusiųjų artimiesiems nieko nepranešama apie jo eigą.
Šioje šalyje gyvenantys N.Kuliešienės giminaičiai iš vietos žiniasklaidos išgirdo, jog tragedijos kaltininkas jau yra nustatytas, tačiau mirusių vyrų šeimoms niekas to oficialiai nepatvirtino.
Iš pradžių Kuliešius atstovavo norvegų advokatas, paskirtas valstybės.
Pastarasis apsiribodavo trumpais pranešimais, o nuo šių metų pradžios visiškai nutraukė ryšius, nustojo atsakinėti į elektroninius laiškus.
„Likome tarsi atkirsti nuo Norvegijos – advokatas, teisėsauga tyli, nėra iš kur gauti informacijos. Norime sužinoti, kas atsakingas dėl nuošliaužos, kodėl nebuvo užkirstas kelias nelaimei“, – pasakojo N.Kuliešienė.
Iš neoficialių šaltinių moterį pasiekė žinios, kad prieš daugelį metų šioje vietovėje buvo pilamas dumblas, nekreipiant dėmesio į saugumo reikalavimus. Dėl to galėjo nuslinkti šlaitas ir susidaryti didžiulė nuošliauža.
Šešėlis krito ir ant atliekų perdirbimo įmonės, gabenančios jas į netoli nuo nelaimės vietos esantį sąvartyną – suverstų šiukšlių kiekis galėjo gerokai viršyti normas, neatmetama, kad jos buvo pilamos ir už sąvartyno ribų.
Juristas – nepasiekiamas
Advokatė S.Latotinaitė mėgino gauti dokumentus iš savo kolegos, atstovavusio visų trijų žuvusių vyrų artimiesiems.
Tačiau juristas kol kas ir jai nieko nepateikė jokio atsakymo.
Prieš dvi savaites S.Latotinaitė kreipėsi į Norvegijos policiją, prašydama pateikti su tyrimu susijusius dokumentus.
„Kol kas atsakymo nėra ir iš teisėsaugos. Bent jau man niekas nieko nepranešė.
Nuolat bendrauju su žuvusio A.Miškinio našle Jolanta, mus labai slegia nežinomybė.
Aš bent palaidojau sūnų, o kitų žuvusiųjų šeimos net neturėjo galimybės jų išlydėti į paskutinę kelionę“, – virpančiu balsu ištarė N.Kuliešienė.
P.Kuliešiaus palaikai į Lietuvą lėktuvu buvo pristatyti jo artimųjų lėšomis.
Kaime nematė perspektyvų
Vienas pirmųjų į Norvegiją išvyko A.Miškinis.
Jo pėdomis pasekė D.Ščiukas, kuris, mirus žmonai, iš Pagirių buvo išsikėlęs į Kauną, o paskui išvyko į Akmenę.
Norvegijoje ėmė dirbti ir Ž.Martikonis, kurio sesuo iki šiol gyvena Pagiriuose, o motina – gretimame kaime.
Paskutiniai į Norvegiją persikėlė P.Kuliešius ir G.Aleknavičius, abu baigę tą pačią klasę ir likę gerais draugais.
„Visi vaikinai – šaunūs ir darbštūs. Pagiriuose jie nematė jokių perspektyvų – darbo nėra, atlygis menkas.
Mano sūnus kirsdamas mišką gaudavo vos kelis šimtus eurų per mėnesį.
Pastaraisiais metais Pagiriai ir jų apylinkės ėmė dar labiau tuštėti – emigruoja dažniausiai jauni vyrai“, – pasakojo Jūratė Aleknavičienė.
Jaunuolis ilgėjosi tėvynės
Kukliame bute su motina ir vyresniuoju broliu Žydrūnu Pagiriuose gyvenęs P.Kuliešius į Norvegiją išvyko 2015 metų rudenį.
Pas Pagirių ūkininkus uždarbiavęs vaikinas gaudavo menką atlyginimą ir svajojo atsistoti ant kojų. Išgirdęs draugų pasiūlymą padirbėti statybose Skandinavijoje, jaunuolis nedvejodamas sutiko.
Į greituosius kreditus įklimpęs vaikinas džiaugėsi uždirbęs 10 kartų didesnę algą nei Lietuvoje.
Tačiau sotesnis kąsnis nenumalšino tėvynės ilgesio: sukaupęs santaupų Paulius ketino grįžti į Lietuvą ir įsikurti Kaune.
P.Kuliešiui per metus pavyko atiduoti visas skolas greitųjų kreditų bendrovėms – jaunuolis skolinosi pinigus telefonui ir kitiems daiktams, tačiau neapskaičiavo savo galimybių.
Linksmas ir paslaugus vaikinas rūpinosi savo artimaisiais, padėdavo kaimynams – žadėjo nepamiršti savo krašto ir išvykęs iš Pagirių.
Savo šeimos P.Kuliešius nebuvo sukūręs ir apie vestuves dar negalvojo – jis neseniai buvo išsiskyręs su drauge.
Paskutinį kartą Paulius su motina likus maždaug savaitei iki tragedijos – vaikinas buvo gerai nusiteikęs, sakė, jog yra pasiilgęs Lietuvos.
