Trijų žmonių gyvybės pareikalavusi tragedija, kuri šeštadienį vakare nutiko ramiame, vos kelis šimtus gyventojų turinčiame Tauragės rajono Eidintų kaime, sukrėtė ne tik čia gyvenančius žmones.
Ir nužudytos moters šeimą, ir žudiku tapusį P.Kenstavičių pažinoję žmonės buvo girdėję apie kaimynų nesutarimus, bet negalėjo net įsivaizduoti, kad šio konflikto atomazga gali būti tokia kraupi.
Policiją pasitiko šūviais
Pranešimą apie šūvius Eidintų gyvenvietėje Tauragės policija iš Bendrojo pagalbos centro gavo praėjusį šeštadienį 19 val. 26 min. Pranešimas buvo lakoniškas, tačiau bauginantis – pagalbos šaukęsi žmonės pranešė, kad kaimynas šaudo iš pistoleto, o du kulkų pakirsti žmonės plūsta krauju.
Į Eidintus buvo iškart pasiųstas arčiau įvykio vietos budėjęs policijos ekipažas. Po aštuonių minučių į pagalbą jam nuvyko dar du ekipažai. Apie pistoletu ginkluotą šaulį pranešimą gavę pareigūnai čia atskubėjo vilkėdami neperšaunamosiomis liemenėmis.
Tokios atsargumo priemonės pasiteisino – į savo sodybos kiemą išėjęs P.Kenstavičius atskubėjusius policininkus pasitiko šūviais.
Medikai padėti nebegalėjo
Iš kovinio pistoleto „Glock 17“ paleistos kulkos pareigūnų nekliudė. Kieme stovintis šaulys nesislėpė, tad policininkai jį galėjo be didesnio vargo nušauti, tačiau pasirinko kitą taktiką – bandė įkalbėti mesti pistoletą ir pasiduoti.
P.Kenstavičius į pareigūnų įkalbinėjimus nereagavo. Pistoletą rankoje laikęs vyras staiga jį nukreipė sau į galvą – pasigirdo šūvis. Jis buvo mirtinas.
Atskubėję medikai nieko nebegalėjo padaryti nei sau į galvą kulką paleidusiam P.Kenstavičiui, nei jo sušaudytiems kaimynams.
Savo namo kieme kulkų suvarpyti Z.Aleksejeva ir jos žentas iš Latvijos A.Nemkovas jau buvo mirę.
Girtą matė tik tą vakarą
Šios tragedijos liudininku tapęs netoli P.Kenstavičiaus namų gyvenantis Ivanas Onufrijčiukas vakar „Lietuvos rytui“ sakė dar negalįs atsitokėti: „Viena yra apie nusikaltimą išgirsti per radiją ar pamatyti per televizorių, o visai kas kita, kai visa tai vyksta tavo akivaizdoje.“
Į sodybą Eidintuose I.Onufrijčiukas su žmona Liudmila gyventi iš Tauragės atsikraustė išėjęs į pensiją.
„Iš pradžių kaime dar buvo keli girtuokliai, bet į jį ėmė keltis pasiturinčios šeimos, tad čia tapo ramu. Su P.Kenstavičiumi artimai pažįstamas nebuvau, bet susitikę visada pasisveikindavome. Tai buvo darbštus vyras, alkoholiu nepiktnaudžiavo. Jį girtą mačiau tik vieną kartą – tą lemtingą vakarą.
Nieko blogo negaliu pasakyti ir apie nužudytuosius. Zinaida rūpinosi namais ir šeima, jos žentas Anatolijus taip pat buvo darbštus vyras – savo rankomis tvarkė namą, jau buvo bebaigiąs jo remontą“, – pasakojo I.Onufrijčiukas.
Sakė į kalėjimą nesėsiąs
Šeštadienį vakare pensininkas su žmona per televizorių žiūrėjo žinias.
„Joms besibaigiant išėjau į lauką pašerti šuns ir paleisti jį palakstyti po kiemą.
„Tada ir išgirdau šūvį. Iš pradžių pamaniau, kad vaikai leidžia fejerverkus. Bet juk ne Kalėdos! Po kurio laiko pasigirdo daugiau šūvių. Patraukiau pažiūrėti, kas vyksta, ir pamačiau iš Zinaidos kiemo išeinantį vyrą su pistoletu rankoje.
Jis buvo kruvinas, todėl ne iš karto atpažinau, kad tai Pranas. Kai susitikome gatvėje, jis tarė: „Kvieskite policiją, kvieskite greitąją. Aš į kalėjimą nesėsiu, aš nepasiduosiu“, – susitikimą su žudiku prisiminė I.Onufrijčiukas.
Jam kaimynas pasirodė girtas.
Muzika pensininkui netrukdė
„Nueidamas P.Kenstavičius dar tarstelėjo: „Nebijokit, einu apkabos išimti.“ Tačiau, ko gero, jis apkabos iš pistoleto neišėmė, o pasikeitė į naują, nes atskubėjusius policininkus pasitiko šūviais“, – sakė kraupaus įvykio liudininku tapęs I.Onufrijčiukas.
Pensininkas žinojo apie abiejų šeimų nesutarimus, tačiau į jų priežastis nesigilino: „Jie pykosi dėl smulkmenų. Tai pas vieną muzika per garsiai groja, tai pas kitą.
Nors aš taip pat gyvenu šalia, man ta muzika netrukdė. Jei namą remontuodamas Anatolijus ir klausėsi radijo, aš to net negirdėdavau. Pagaliau savo namo kieme dieną juk galiu klausytis ko noriu.“
Vaizdas pakirto kojas
Dar didesnį stresą patyrė kita kaimynė – taip pat pensininkė Eugenija Tichomirovienė.
„Tą vakarą nuėjau į šiltnamį raišioti pomidorų. Man jau bebaigiant darbą pasigirdo šūvis ir kažkoks triukšmas. Dirstelėjau pro šiltnamio langą. Išvydau, kaip Zinaida mosuoja rankose laikoma lentele, o Anatolijus skeryčiojasi rankomis tarsi norėdamas kažką išvaryti iš kiemo.
Abu šaukė: „Eik iš čia, ko lendi?“ Tada atpažinau, kad nekviestas svečias, kurį šeimininkai nori išvyti lauk, yra pistoletą rankoje laikantis P.Kenstavičius. Po to pasigirdo šūviai. Jų buvo daug – gal šeši septyni.
Kadangi visa trijulė pasitraukė už namo kampo, nemačiau, kas vyko.
Nutilus šūviams perlipau tvorą ir nuėjau pažiūrėti. Anatolijų išvydau gulintį aukštielninką ant žvyro krūvos. Vyro krūtinė buvo kruvina. Zinaida gulėjo kniūbsčia kiek atokiau. Jos nugara taip pat buvo kruvina.
Pažiūrėjau į juos iš tolo – nė vienas nekrutėjo. Supratau, kad abu jau negyvi.
Tas vaizdas man pakirto kojas. Klupdama ir griūdama parbėgau namo, liepiau sūnui kviesti greitąją ir policiją“, – tragiškus įvykius prisiminė E.Tichomirovienė.
Erzino vaikų šėlionės
Paklausta, kodėl P.Kenstavičius taip nesutarė su kaimynystėje gyvenančia Z.Aleksejeva, antradienį E.Tichomirovienė atsakė: „Čia – sena daina.“
Pasak pensininkės, nuo ko prasidėjo šių kaimynų nesutarimai, sunku ir pasakyti: „Tai muzika per garsiai groja, tai Z.Aleksejevos proanūkiai šėlioja. P.Kenstavičius gyveno kiek atokiau nuo Z.Aleksejevos.
Greta Zinaidos įsikūrė čia sodybą nusipirkusi P.Kenstavičiaus sesuo Liudvyda Kruse.
Už garbaus amžiaus vokiečio ištekėjusi Liudvyda su sutuoktiniu čia gyventi persikraustė iš Vokietijos.
Vaikų neturinčią moterį galbūt erzino Zinaidos proanūkių šėlionės. Gal dėl to ji ėmė skųstis savo broliui P.Kenstavičiui.
Iš pradžių Liudvydai nepatiko, kad vaikai žaidžia siauroje jų namus skiriančioje gatvelėje, po to jai nepatiko ir vaikų žaidynės ant netoliese esančio žolynėlio.
Galiausiai imtos reikšti pretenzijos ir dėl triukšmingesnių vaikų žaidimų prosenelės namo kieme.“
Sušaudė kaimyno tvorą
Nuo kaimynų barnių buvo pereita prie skundų įvairioms institucijoms. Skundus dėl triukšmo, iš sodybų sklindančios muzikos, paremtus fotografijomis ir filmuota medžiaga, siuntinėjo abi pusės.
P.Kenstavičiui, o gal jo seseriai užkliuvo ne tik Zinaida, bet ir dar atokiau gyvenantys kiti kaimynai, nes iš gyvulius laikančių sutuoktinių sodybos sklido mėšlo dvokas.
Pretenzijų iš P.Kenstavičiaus sulaukęs kaimynas savo sodybą aptvėrė aukšta metaline tvora, bet padėkos dėl to nesulaukė.
Priešingai – manoma, kad, susidorojęs su Zinaida ir jos žentu, P.Kenstavičius patraukė „pasikalbėti“ ir su šiuo jam neįtinkančiu kaimynu.
Apie tai byloja bent keturios kaimyno metalinę tvorą perskrodusių kulkų paliktos žymės.
Per šaudynes šis kaimynas su šeima buvo kitoje sodybos pusėje esančioje pavėsinėje.
Kodėl keturias kulkas į kaimyno tvorą paleidęs P.Kenstavičius nebesiryžo eiti į jo kiemą, o patraukė namo, liks mįslė. Arba šauliui pistoleto dėtuvėje baigėsi kulkos, arba jis atsitokėjo, ką darąs.
Neapsikentė priekaištų
Anot E.Tichomirovienės, P.Kenstavičius buvo priekabus – jam užkliūdavo ne tik Zinaidos proanūkiai, bet ir anūkai.
„Kartą žiemą pažaisti ant netoliese esančio kalniuko nuėję mano anūkai namo grįžo nusiminę. Paklausti, kas nutiko, anūkai atsakė, kad P.Kenstavičius juos iš ten išvijęs, nes jis pats ten slidinėjęs.
Čia gyveno ir tokia Jolanta. Ji augino veislinius šunis, tad neįtiko P.Kenstavičiui.
Nenorėdama pyktis su kaimynu moteris savo sodybą aptvėrė aukšta tvora, tačiau ir tai negelbėjo – P.Kenstavičiaus priekaištai dėl čia veisiamų šunų nesiliovė.
Neapsikentusi moteris pardavė sodybą ir išsikraustė gyventi kitur.
Pats P.Kenstavičius į tėvų sodybą po jų mirties persikraustė gal prieš kokius dešimt metų. Sodybą jis gražiai sutvarkė, puoselėjo.
Kai kuriuos charakterio bruožus P.Kenstavičius, manau, paveldėjo iš savo motinos, kuri taip pat buvo priekabi ir valdinga“, – sakė po kaimynus sukrėtusios tragedijos dar atsitokėti negalinti E.Tichomirovienė.
Visą straipsnį skaitykite dienraštyje „Lietuvos rytas“.
Antroji straipsnio dalis portale lrytas.lt bus publikuojama trečiadienį po pietų.
