Pasak jos, bent prie pirmojo streiko prisijungti turėtų didžioji dalis šalies mokytojų, tačiau dar neaišku, ar prireiks tikrojo – tai esą priklausys nuo tolimesnių Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) veiksmų.
Tiesa, L.Bručkienė sutinka su dalies pedagogų nuogąstavimais, kad mokytojų bendruomenė nebūtinai liks vieninga, nes išsiskiria net ir kelių šalyje veikiančių švietimo profsąjungų požiūriai. Ji taip pat teigė visiškai suprantanti ir tuos mokytojus, kurie streikuoti apskritai nesiruošia.
„Žmogus, kuris streikuoja, įeina į atvirą konfliktą, jis nukenčia materialiai, nes tuo metu, kai streikuoja, darbo užmokesčio negauna“, – pabrėžia ji.
Apie būsimą streiką, jo motyvus ir sklandantį požiūrį – LŠDPS pirmininko pavaduotojos interviu portalui lrytas.lt.
– Pirmąjį, įspėjamąjį, mokytojų streiką organizuojate jau rugsėjo 15 dieną. Kaip jis atrodys ir ko tikėtis mokyklose?
– Nusistatėme preliminarias datas – visos strategijos, veiksmų planai ir kiti dalykai bus ateityje, nes tik antradienį priimti sprendimai. Jau oficialiai informuota Vyriausybė ir ministerija apie pasitraukimą iš kolektyvinio ginčo ir derybų, tai yra tam tikri formalumai.
Įspėjamasis streikas įprastai trunka dvi valandas ir tų dviejų valandų metu mokytojai yra savo darbo vietose, tačiau jie neatlieka savo darbo funkcijų – tai yra, nemoko mokinių, darželiuose nevyksta ugdomoji veikla. Tai yra toks įspėjimas, po kurio yra lūkestis, kad vis dėlto profesinė organizacija bus pakviesta į papildomas derybas ir bus susitarta dėl tam tikrų reikalavimų.
Parodoma, kad švietimo bendruomenė yra pasiryžusi drastiškesniems veiksmams, tačiau, jeigu kita konflikto pusė imtųsi racionalių veiksmų ir pasiūlymų, kompromisus dar būtų galima surasti ir tikrasis streikas nebūtų skelbiamas. Įspėjamasis nuosekliai parodo rimtas intencijas, tačiau tai dar yra tik perspėjimas.
– Kaip turės elgtis mokyklų vadovai, jeigu dalis mokytojų streikuos, o dalis – ne? Kaip bus užtikrinamas sklandus ugdymo procesas?
– Taip yra visada, ir čia reikėtų elgtis pagal teisės aktus, kurie reglamentuoja tuo metu vykstančius procesus. Yra labai griežtai surašyta, kas vyksta, kaip vyksta, kodėl, kaip turi elgtis mokyklų vadovai. Jie turi užtikrinti mokinių saugumą, ugdomoji veikla tuo metu nevyksta, o kitus sprendimus, tardamiesi su streiko komitetais, priima bendrai.
Streiko komitetas turi užtikrinti, kad nebūtų trukdoma ta veikla, kuri yra numatyta.
– Ar streikuoti norintys mokytojai būtinai turi priklausyti Lietuvos švietimo darbuotojų profesinei sąjungai, ar tą daryti gali visi norintys pedagogai?
– Jeigu ugdymo įstaigoje yra nors vienas profsąjungos narys, jau galima dalyvauti streike, bet nebūtina būti mūsų profsąjungos nariu – gali prisijungti ir pedagogai, kurie nėra jos nariai. Pavyzdžiui, per 2018 metų streiką jungėsi ne tik profsąjungos nariai, bet ir tų ugdymo įstaigų pedagogai, kurie jai nepriklauso. Tokia galimybė yra suteikta.
– Nors tikslūs skaičiai turbūt dar neaiškūs, tačiau ar jau galite prognozuoti, kiek mokytojų ketintų prisijungti prie streiko?
– Aš manau, kad įspėjamajame streike turbūt dalyvaus didžioji dauguma mokytojų, vildamiesi, kad tai bus pakankama intencija parodyti, jog nusiteikimas yra rimtas. Kaip bus su neterminuotu streiku – visiškai neaišku, nes dauguma mokytojų dar atostogauja, pasirodys darbe tik dabar.
Bet iš pavasario nuotaikų, kai mokytojai klausė „kada pagaliau bus streikas“, reikia manyti, kad planuojančių prisijungti turėtų būti nemažai.
– Lietuvoje yra kelios švietimo bendruomenę vienijančios profsąjungos. Dalis mokytojų pastebi, kad tai kartu yra ir problema, nes kai kuriais klausimais jos laikosi skirtingų pozicijų, taip pat ir dėl šio streiko. Ar tai nekenkia pedagogų vienybei?
– Jeigu mokytojai būtų vieningi, tai turbūt dalis reikalavimų būtų patenkinama gerokai greičiau, ir nereikėtų imtis drastiškų priemonių. Mokytojas gali rinktis, kuriai profesinei organizacijai priklausyti ar kuriai politinei partijai priklausyti.
Jeigu turėtume vieną politinę partiją, susitarti būtų paprasčiau, bet ar tai būtų demokratiška, tai dar klausimas. Šioje vietoje reikėtų daugiau ieškoti kompromisų ir derintis. Bet mokytojai visada gali rinktis.
– Mokytojai išreiškė ir tokią nuomonę, kad pati streiko idėja yra sudėtinga, nes prie valstybės biudžeto grįžti neįmanoma, o tikslas, kad algos kiltų nuo rugsėjo, praktiškai yra nepasiekiamas.
– Užkoduota problema yra mūsų teisinėje bazėje. Streiką galima skelbti tik dėl tų reikalavimų, dėl kurių nesusitarta. Reikalavimai buvo pateikti prieš metus, mes suprantame, kad reikalavimas nuo rugsėjo 1-osios yra nerealus, tai tam ir būtų derybos, kuriose būtų koreguojamos datos.
Streiką skelbianti profesinė organizacija negali keisti nė vieno reikalavimo, kitaip ministerija paduos organizaciją į teismą ir paskelbs streiką neteisėtu. Tai yra tas niuansas, kurio visuomenė nelabai žino, ir vėliau atsiranda dezinformacijos.
Suprantu, kad dabar aktualijos yra atnaujintos programos, tarpiniai atsiskaitymai, bet prieš metus dar nebuvo aišku, kaip tai atrodys, ir mes to į oficialius reikalavimus negalime įkelti ir įrašyti, nes tada streikas taps neteisėtu. Tačiau derybų metu mes galime šnekėti apie viską.
– Kaip jūs prisimenate praėjusį mokytojų streiką 2018 metais? Ar jūs pati asmeniškai pajautėte to streiko poveikį?
– Aš manau, kad situacija yra iš esmės pasikeitusi. Visų pirma todėl, kad tuo metu buvo labai galingos dezinformacijos ir manipuliavimo, nukreipto prieš mokytojus, bangos, tris savaites nevyko jokios derybos, situacija ten buvo labai sudėtinga ir komplikuota, buvo pažeidinėjami įvairūs teisiniai dalykai.
Manau, kad situacija pagerėjo ta prasme, kad ir pilietinės visuomenės sąmoningumas pasikeitė, profsąjunga labai daug darbo grupėse pokyčių vetavo, kurie būtų pabloginę situaciją dar labiau. Dalis švietimo bendruomenės net nežino, kokių grėsmių galėjo kilti dėl vieno ar kito sprendimo, nes jie nebuvo padaryti.
Manau, kad ir žiniasklaidos dėmesys, ir visuomenės palaikymas, ir pilietinis suvokimas apie tai, kas yra streikas ir kodėl jo reikia, su kiekvienu streiku vis gerėja.
– Streiko kontekste jau pasigirsta įvairių mokytojų nuomonių, esą jei nestreikuosi, tai būsi „priešas“. Ar nejaučiate grėsmės, kad nesutarimai tarp pedagogų gali paaštrėti?
– Aš labai gerai suprantu žmones, kurie nestreikuoja, ir labai gerai suprantu tuos, kurie pyksta. Streikuojama dėl bendrojo gėrio. Žmogus, kuris streikuoja, įeina į atvirą konfliktą, jis nukenčia materialiai, nes tuo metu, kai streikuoja, darbo užmokesčio negauna.
Žmogus, kuris aukojasi dėl bendrojo gėrio ir dar patiria diskomfortą, kuris yra smerkiamas dalies visuomenės, natūraliai turbūt pradeda pykti ant to žmogaus, kuris lieka komforto zonoje. Šioje vietoje žmonių yra visokių, ir kartais jie tą pyktį išreiškia garsiau. Labai tikiuosi iš švietimo bendruomenės brandos ir sąmoningo pasirinkimo.
Aš pasirenku streikuoti, aš prisiimu tą atsakomybę, ir kito mokytojo sąžinei, aplinkybėms palieku jo paties sprendimą. Aš negaliu lįsti į kito žmogaus sąžinę, širdį, aplinkybes, ir nurodinėti. Kiekvienas į tikrąjį streiką išeidamas turi tai pasverti, nes tai yra konfliktas, tai yra labai sudėtingas laikotarpis.
– Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas interviu portalui lrytas.lt sakė, kad streikai mokytojams prestižo nesuteikia. Kaip apskritai vertinate ministerijos retoriką?
– Politikai renkasi vienokią retoriką, o brandi pilietinė visuomenė juos moko rinktis tinkamą retoriką. Manau, mūsų ministras, kaip politikas, šiuo metu mokosi, kokios reikėtų retorikos, kad išvengtų aktyvaus pasipriešinimo. Mokytojų streikas jam irgi turėtų būti pakankamas ir iššūkis, ir kartu galimybė patobulėti kaip politikui, įgauti politinės išminties.
– Ar streikas galėtų persikelti į ministeriją, ar apsiribosite ugdymo įstaigomis?
– Prieš penkerius metus netyčia ten taip išėjo, bet tada situacija buvo komplikuota. Kokių formų mes surasime ir kaip streikuosime, kol kas nelabai galime projektuoti, bet, kaip pastebėjo ministras, mokytojai yra kūrybiški.
Jeigu jie ugdymo turinį gali išdėstyti be vadovėlių, rasti naujų formų streikui jie irgi pajungs visą savo kūrybiškumą.
