Briuselyje dirbančios vokietės Franziskos Achterberg taikiklyje pastaruoju metu atsidūrė jos pačios gimtoji šalis. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
„Greenpeace” biuro Briuselyje transporto politikos vadovė aktyviai kovoja už tai, kad ES narės įsipareigotų ateityje gaminti mažiau aplinką teršiančius automobilius.
Tačiau tai, kas turėtų apsaugoti gamtą ir sulėtinti šiltnamio efektą, gali tapti tikra rakštimi galingų ir prabangių automobilių pramonei.
Todėl aktyviausiai naujiems lengvųjų automobilių anglies dvideginio dujų išmetimo standartams pagalius kaišioja ne kas kitas, o prabangių vokiškų automobilių gamintojai.
Lobistų armija – galingiausia
Tokių kaip F.Achterberg, mėginančių kurti atsvarą galingiems pramonininkams, Briuselyje yra. Tačiau dar daugiau tokių, kurie veikia dėl pramonės interesų.
Sunku pasakyti, kokią dalį iš 15–20 tūkst. Briuselyje veikiančių lobistų sudaro vokiečiai. Tačiau visi „Lietuvos ryto” kalbinti specialistai sutaria, kad vokiečiai šioje srityje pirmauja be konkurencijos. Ypač Berlynui svarbiose automobilių ir chemijos pramonės srityse.
F.Achterberg tvirtinimu, vokiškų automobilių bendrovės ne tik jungiasi į visos Europos automobilių gamintojus vienijančias organizacijas, bet ir turi atskirus lobistų biurus.
„Britai, prancūzai ir netgi belgai neturi tiek galios ir spaudimo įrankių Briuselyje kaip Vokietija: tyrimų centrai, įmonių ir žemių atstovai, lobistai.
Jau vien prie pat Europos Parlamento pastato esantys į pilį panašūs Bavarijos žemės rūmai veikia kaip galios ir įtakos simbolis.
Ir tai ne tik įspūdis, tai – realybė. Tiesa, teigti, kad Vokietija pajėgi visus sprendimus ES lemti viena, klaidinga”, – įsitikinęs nuomonių instituto „Foundation Robert Schuman” Briuselio skyriaus vadovas Charles’is de Marcilly.
Jam pritarė ir vienas prisistatyti „Lietuvos rytui” nenorėjęs lobistas.
„Žinoma, didelės, galingos vokiškos organizacijos turi daug išteklių ir atsakingai žiūri į europinius klausimus. Bet didelių įmonių ir jų atstovų čia turi ir danai, britai, prancūzai.
Tad dominuoti vieni vokiečiai tikrai negali”, – teigė pramonės srityje dirbantis lobistas.
Briuselis tenkina vokiečių norus
Tačiau kaip tada paaiškinti vis ilgėjantį sąrašą sudėtingų klausimų, kuriuos sprendžiant Vokietija sugebėjo apginti savo interesus ir nugalėti?
Antai Vokietijos chemijos pramonei pavyko sušvelninti reglamentą dėl cheminių medžiagų registracijos.
O prieš metus, kai buvo derėtasi dėl 2014–2020 metų ES biudžeto, Vokietija pareiškė, kad Europos Komisijos (EK) pasiūlyta trilijono eurų suma ateinantiems 7 metams yra per didelė.
Tad 2012-ųjų pabaigoje pasigirdo kalbų, kad Vokietiją tenkintų 960 mlrd. eurų suma.
Jau šių metų pradžioje tokiai pirmą kartą Bendrijos istorijoje mažesnei negu buvusio biudžeto sumai pritarė visų 27 ES šalių lyderiai.
Pavasarį EK užsimojus apmokestinti iš Kinijos atkeliaujančias pigias saulės baterijas, būtent Berlyne netrukus pasirodė Kinijos premjeras. Jis įspėjo apie galimą prekybinį karą tarp dviejų rinkų ir galimas jo pasekmes Vokietijos automobilių pramonei.
Kalbama, kad iškart po susitikimo skambučio iš Berlyno sulaukė pats EK pirmininkas Jose Manuelis Barroso.
O netrukus vietoj planuotų antidempingo muitų kiniškoms saulės baterijoms buvo sutartos minimalios šių baterijų kainos.
Europos spaudoje garsiai nuskambėjo ir kita istorija. Esą ieškodama sąjungininkų automobilinių CO2 dujų emisijos srityje, A.Merkel rinko Airijos ir Portugalijos lyderių numerius.
Tad F.Achterberg įsitikinusi: kad ir koks galingas būtų automobilių pramonės spaudimas Europai, šioje srityje daugiausia nuveikia pati Vokietijos valdžia.
„Esu tikra, kad šįkart veikiama per pačią Vokietijos vyriausybę.
Būtent ji galingiausios Europos ekonomikos vardu yra siunčiama derėtis į Briuselį”, – kalbėjo žaliųjų atstovė.
Tokius įtarimus ir pačioje Vokietijoje tik dar labiau sustiprino žinia, kad daugiausia BMW akcijų valdanti šeima A.Merkel partijai prieš rinkimus į Bundestagą skyrė 690 tūkst. eurų.
Už paramą – nemenka kaina
Bent kol kas galingiausiai Europos ekonomikai automobilių taršos problemą spręsti sekasi labai neblogai.
Mat kompromisas dėl naujo anglies dvideginio dujų emisijos ribojimo buvo pasiektas dar birželį, tačiau tada Vokietija balsavimą blokavo, taip laimėdama laiko tolesniems veiksmams.
„Per vasarą įvairiais dvišaliais susitarimais Vokietijai pavyko įtikinti ir kitas šalis blokuoti pasiektą kompromisą.
Girdėjome kalbų, kad pokalbiuose su airiais ir portugalais buvo paminėtas finansinės paramos jiems klausimas. Kol kas neaišku, kokiais būdais gauta Lenkijos parama.
Aišku viena: mainais už palaikymą Vokietijai tenka mokėti nemažą kainą, o kartais dėl vienos srities net apleisti kitą.
Pavyzdžiui, už kompromiso blokavimą Jungtinei Karalystei pažadėta atlaidžiau žiūrėti į finansinio sektoriaus reguliavimą ir bankų priežiūrą”, – Briuselyje sklandančias susitarimo detales vardijo „Greenpeace” atstovė.
Yra duomenų, kad vokiečius palaiko ir Estija, tad su penkių valstybių kariauna Vokietija balsavimo metu užsitikrintų blokuojančią mažumą.
ES Taryboje sprendimai priimami arba vienbalsiai, arba kvalifikuotos daugumos principu.
Ji apskaičiuojama pagal šalims narėms suteiktą balsų skaičių. Didžiosios valstybės – Italija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Vokietija – turi daugiausia, po 29 balsus.
Iš viso yra 352 balsai, o kad būtų pritarta sprendimui, reikia ne mažiau kaip 260 balsų. Jei išvardytos šešios šalys sprendimui nepritartų, pasiūlymas sulauktų tik 244 balsų „už”.
Į Lietuvą A.Merkel neskambino?
Šis klausimas tapo nemenku galvos skausmu ES Tarybai pirmininkaujančiai Lietuvai.
Neoficialiuose pokalbiuose Lietuvos diplomatai teigia, kad tiesioginių A.Merkel skambučių nesulaukta.
Tačiau žemesnio lygio susitikimų, pokalbių ir aiškinimų vokiečiai suorganizavo labai daug.
„Ir tai normalu, – tokią praktiką skuba teisinti „Lietuvos ryto” kalbintas lobistas. – Vokiečiai turi milžiniškus išteklius ir jais naudojasi. Tiesa, nereikia manyti, kad jie papirkinėja kitus.”
„Išteklius jie skiria interesams identifikuoti, aiškiam pozicijų pateikimui, sugebėjimui techniškai ir konkrečiai įvertinti poveikį, identifikuoti skaudžiausius dalykus, motyvuoti, kodėl tam tikri dalykai neigiamai atsilieps didelei Europos daliai.
Didelių vokiškų įmonių tiekėjai yra mažesnės įmonės visoje Europoje. Taigi tarpusavio priklausomybe vokiečiai, žinoma, puikiai pasinaudoja.
Jie turi milžinišką valstybės simbolinį ekonominį užnugarį ir sugebėjimą formuoti koalicijas”, – įsitikinęs pašnekovas.
F.Achterberg teigimu, dar palankesnė Vokietijos pozicija dabar, kai didelė Europos dalis vis dar sunkiai atsigauna po krizės.
„Ekonominės ir finansinės paramos korta tikrai gali suveikti.
Kartais, matyt, užtenka tiktai pagąsdinimo”, – kalbėjo „Greenpeace” atstovė.
Patys stropiausi europiečiai
Nuomonių instituto Briuselyje vadovas Ch.de Marcilly pabrėžė, kad Vokietijos įtaką ES galima matuoti ir kiekybiškai, ir kokybiškai.
Dabartinėje 28 valstybių sąjungoje kas šeštas gyventojas – vokietis. Be to, Vokietija yra didžiausia ES ekonomika, kurioje pagaminama penktadalis europinės produkcijos, o į europinį biudžetą ji sumoka daugiausia iš visų šalių – penktadalį sumos.
Pavyzdžiui, Lietuvos įnašas į ES iždą tesiekia 0,2 proc. Tad kodėl neturėtų būti paisoma posakio „Kas moka, tas ir muziką užsako”?
„Be to, net vertinant kokybiškai Vokietija šiandien yra Europos ekonomikos variklis. Natūralu, kad vokiečiai nori, jog tai, kas tinka jiems, turėtų tikti ir visiems europiniams partneriams”, – mano Ch.de Marcilly.
Todėl pastaruoju metu, pietiečių pasipiktinimui, gausybė taupymo, griežtesnės priežiūros ir atskaitingumo iniciatyvų atkeliauja iš tos pačios Vokietijos.
„Kas šiandien Europoje yra Vokietija? Tai puikaus ekonomikos valdymo, atvirumo, gerų investicinių sąlygų ir darbo rinkos lankstumo pavyzdys.
Tai įrodo ir jos situacija esant krizei, ir spartūs atsigavimo tempai, ir politiniai lyderiai, sugebantys aiškiai ir konkrečiai ginti valstybės interesus Europos Sąjungoje”, – įsitikinęs „Lietuvos ryto” kalbintas lobistas.
Tačiau ES lygmeniu šalies interesus gina ne tik Berlyne dirbantys politikai.
Labai aukštas pareigas, pavyzdžiui, generalinių direktoratų vadovų, ar kiek žemesnius postus užimančių vokiečių EK yra 45.
Tai bene dešimčia įtakingų postų daugiau, negu jų turi Prancūzija, Italija ar Jungtinė Karalystė. Ką jau kalbėti apie Lietuvą, turinčią vieną EK generalinio direktorato vadovą.
ES institucijose dirbančių funkcionierių skaičiumi Vokietiją lenkia tik Prancūzija.
Tačiau situacija gali netrukus pasikeisti, nes Europos personalo atrankos tarnybos specialistai vokiečius įvardija kaip geriausiai įsidarbinimo egzaminams pasiruošiančius europiečius.
Gerai atlieka namų darbus
„Be to, Vokietijos politikoje pastebimas tęstinumas. Pavyzdžiui, Europos Parlamento nariai iš Vokietijos stengiasi išsilaikyti poste keletą kadencijų.
Todėl ypač svarbiose aplinkosaugos, pramonės, farmacijos, energetikos srityse būtent patyrę vokiečiai paskiriami rūpintis įvairiais klausimais. Tai taip pat padeda ginti savo interesus”, – pažymėjo Ch.de Marcilly.
Vis dėlto, jo nuomone, egzistuoja ir dar svarbesnių realijų, Vokietiją išskiriančių iš kitų ES valstybių.
Antai kai Jungtinėje Karalystėje kalbama tik apie tai, kada iš ES išstoti, o Prancūzijoje Bendrija prisimenama tik prireikus atpirkimo ožio, vokiečiai europinius klausimus įtraukia į viešas nacionalines diskusijas.
Vos prabilus apie galimą naują EK iniciatyvą, diplomatai, ministerijos, verslo ar kitų šakų atstovai pradeda analizuoti galimą poveikį.
Kartais nereikia net jokio popierinio pasiūlymo, kad ekspertai žaibiškai išsiaiškintų, jog tam tikri pasiūlymai gali neigiamai paveikti konkurencingumą ar būti nuostolingi kuriai nors pramonės šakai.
Tokiais atvejais šalių ar pramonės šakų atstovai poveikį ES institucijoms daryti pradeda kaip įmanoma anksčiau.
„Vokietijoje visiškai natūralu diskutuoti, ar reikia didinti EK galias, ar reikia griežtinti bankų priežiūrą.
Todėl atėjus metui tais klausimais diskutuoti Briuselyje Vokietija jau būna paruošusi namų darbus ir labiau įsigilinusi į esmę nei bet kuri kita iš likusių 27 valstybių.
Šioje šalyje įprasta ieškoti ne kaltųjų, o būdų, kaip sutvirtinti partnerystę. Juk nereikia pamiršti, kad svarbiausi Vokietijos ekonominiai partneriai yra kaimyninės šalys”, – kalbėjo ekspertas.
Kryptingą vokiečių veiklą iliustruoja ir pavyzdys dėl CO2 kvotų. Įtakingų asmenų suburta darbo grupė darė viską, kad parodytų, kokią neigiamą įtaką pakitęs reguliavimas turės automobilių pramonėje dirbantiems žmonėms visoje Europoje.
Ir pati A.Merkel yra stojusi viešai ginti prabangios vokiečių automobilių pramonės. Ji pareiškė, kad šalis pasiruošusi gerinti automobilių efektyvumą, bet juk gamtos ir fizikos dėsnių pakeisti neįmanoma.
F.Achterberg tokie pasakymai kelia tik juoką: „Juk ji pati fizikė ir turėtų žinoti, kad tokie automobiliai yra realūs.”
Iš panašių pareiškimų jau spėjo išsišaipyti ir JAV spauda.
„Sakoma, kad vokiečių inžinieriai yra geriausi pasaulyje. Tad jei jie verti nors pusės to, kas apie juos kalbama, jie gali prisitaikyti prie šių standartų”, – rašė dienraštis „The New York Times”.
D.Grybauskaitei numato postą?
Tačiau vien apie ekonominę galią kalbėti neužtenka. Jau kuris laikas stebima, kad politinės įtakos persiskirstymas Berlyno naudai vyksta po pastarųjų kelių ES plėtros etapų.
Esą Vidurio ir Rytų Europos valstybės mieliau bičiuliaujasi kad ir su griežta, bet ekonomiškai galinga ir kartu naudinga Vokietija nei, pavyzdžiui, su Prancūzija.
Todėl kai Latvija pasiprašė į euro zoną, sklido kalbų, kad joje Baltijos šalių nelabai nori matyti Prancūzija.
Esą euro grupėje trys mažos šalys labiau rems kietą ir griežtą, taupyti linkusią vokišką liniją nei paramos ir kantrybės reikalaujančius pietiečius.
„Apskritai pastebima, kad pastaruoju metu Prancūzija labiau laukia pasiūlymų nei pati veikia”, – politines Europos aktualijas analizavo Ch.de Marcilly.
Dar intensyvesnio įtakos zonų braižymo laukiama kitų metų viduryje – EP rinkimų. Mat po jų bus paskirtas naujas EK komisarų kabinetas.
Pirmą kartą ES istorijoje siūloma, kad EK pirmininku taptų daugumą EP laimėjusios frakcijos iškeltas lyderis. Iki šiol EK pirmininkas buvo skiriamas ES lyderių su EP pritarimu.
Dabartinis EP pirmininkas Martinas Schulzas jau pareiškė norą į rinkimus vesti Europos socialistus ir pergalės atveju užimti EK pirmininko postą.
Tačiau abejojama, ar vokiečių socialisto kandidatūra tenkintų krikščionių demokratų lyderę A.Merkel.
Tiesa, pergalė EP rinkimuose prognozuojama centro dešiniesiems – Europos Liaudies partijai. Galimu jų kandidatu į EK pirmininkus įvardijamas dabartinis vidaus rinkos komisaras prancūzas Michelis Barnier.
Bet ir čia scenarijus kartojasi: konservatyvių pažiūrų tautiečio kandidatūros gali nelaiminti socialistas François Hollande’as.
Akivaizdu, kad palankių sau žmonių Europos galingieji norės ir kituose postuose.
Kalbama, kad trečią kartą Vokietijos kanclere tapusi A.Merkel ES vyriausiuoju užsienio reikalų ir saugumo politikos patikėtiniu vietoj Catherine Ashton norėtų matyti švedą Carlą Bildtą arba lenką Radoslawą Sikorskį.
O renkant pamainą Hermanui Van Rompuy kanclerė neprieštarautų ES Tarybos pirmininke matyti Lietuvos vadovę Dalią Grybauskaitę.
