Praėjusį pirmadienį Maskvos Tverės teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji investicinio fondo „Hermitage Capital” auditoriaus S. Magnitskio byla.
2009 metais Maskvos izoliatoriuje „Matroskaja tišina” miręs teisininkas iki šiol kaltinamas vengimu mokėti mokesčius.
Ir tai ne klaida: prieš penkias dienas Maskvos teismas iš tikrųjų nagrinėjo daugiau nei prieš trejus metus mirusio žmogaus bylą. Kitas teismo posėdis paskirtas vasario 18-ąją.
Bus teisiamas miręs, o daugelio rusų įsitikinimu, kalėjimo prižiūrėtojų nužudytas žmogus. Dėl vienintelės priežasties: jis apkaltino rusų teisėsaugos organų darbuotojus sukčiavimu ir 5,4 milijardo rublių pasisavinimu iš Rusijos biudžeto.
Už tai 37 metų „Hermitage Capital” teisininku dirbęs S. Magnitskis pats buvo paskelbtas vagimi ir sukčiumi, už grotų praleido 358 dienas, ten ir mirė.
Baudžiamasis auditoriaus persekiojimas po mirties buvo nutrauktas, tačiau vėliau tyrimas buvo atnaujintas: rusų Temidė atkakliai mėgina nuteisti mirusįjį. Ironiška, jog teisinis procesas atsisuko prieš Maskvą, o Rusijos pareigūnams S. Magnitskio mestas įtarimų šešėlis dabar įsuko pinigų medžioklę, kurios gijos atvedė ir į Lietuvą.
Seka paskui pinigus
Galima net sakyti ir taip: įvyko stebuklas. S. Magnitskis mirė, bet jo kaltinimai antpečius nešiojantiems pareigūnams nedingo. Priešingai, jie vis labiau apauga dokumentais ir įrodymais.
Tačiau tai ne Vidaus reikalų ministerijos, Federalinės saugumo tarnybos arba prokuratūros nuopelnas, o tarptautinės žurnalistų grupės, vadovaujamos „Novaja gazeta” korespondento Romano Anino, kuris pradėjo savo tyrimą.
Vėliau prie jo prisidėjo kolegos iš amerikiečių žurnalo „Barron’s” ir Tarptautinio korupcijos ir organizuoto nusikalstamumo tyrimo centro. Rezultatas stulbinamas: pavogti pinigai pradėjo atsirasti.
„Mes rėmėmės žinomu tyrimo principu „sek paskui pinigus” (anglų k. – „follow the money”). Ir grandinė galų gale pradėjo ryškėti”, – aiškina R. Aninas.
Ji prasidėjo nuo to, kad 2007 metų gruodžio 26-ąją Federalinis Rusijos iždas trims bendrovėms pervedė 5,4 milijardo rublių, grąžintų neva už jų anksčiau permokėtus mokesčius.
Šis sukčiavimo būdas tuomet buvo dažnas Rusijoje, bet ne tokiomis milžiniškomis sumomis. Stebino ir grąžinimo sparta – vietoj įprastinio daugelio mėnesių vilkinimo pinigai į sukčių sąskaitas įkrito per kelias dienas.
Ir čia pat daugiau nei dešimties tūkstančių pervedimų pavidalu pateko į įvairių vienadienių juridinių asmenų sąskaitas, taip pat į užsienio bankus (kaip vėliau paaiškėjo, į Moldovą, Lietuvą, Suomiją, Latviją, Šveicariją ir Estiją, Kiprą ir kitas lengvatinių mokesčių zonas).
Sukūrė sudėtingą schemą
Didelis lūžis įvyko dėl Aleksandro Perepilično – Jungtinėje Karalystėje gyvenusio ruso, kuris kažkada dirbo su Vladlenu Stepanovu, pinigų plovimu įtariamos Rusijos mokesčių tarnybos pareigūnės Olgos Stepanovos buvusiu vyru.
„Hermitage Capital” vadovas Williamas Browderis tikino, kad A. Perepiličnas kreipėsi į „Hermitage” dar 2010 metais su Šveicarijos banke V.Stepanovo turimų sąskaitų dokumentais.
Šie dokumentai rodo, kad sąskaitose esantys pinigai 2008 metais buvo panaudoti prabangiam nekilnojamajam turtui Dubajuje, skirtam O. Stepanovai ir dviem jos pavaduotojams, bei pajūrio vilai Juodkalnijoje įsigyti.
„Hermitage Capital” įspėjo Šveicarijos valdžią ir ji 2011 metų kovą pradėjo tyrimą.
Praėjusį lapkritį 44 metų A. Perepiličnas susmuko ir mirė šalia savo namų netoli Londono. Manoma, kad jis buvo nužudytas.
Pinigų plovimą tirianti „Hermitage Capital” nustatė, kad didžioji susigrąžintų mokesčių dalis buvo pervesta per Moldovoje registruotas įmones – „Bunicon-Impex” ir „Elenast-Com”. Iš čia pinigai iš pradžių keliavo per Belizą, Kiprą, Honkongą, Panamą ir Seišelius, o vėliau šiose šalyse registruotos bendrovės esą atidarė sąskaitas kitų šalių bankuose, tarp jų – ir Ūkio banke.
Įdomu, jog dalis pinigų gali būti sugrąžinti Rusijos mokesčių mokėtojams, jeigu kitos valdžios institucijos padarys išvadą, jog jie buvo išplauti.
Bet Rusija kol kas nerodo jokio noro susigrąžinti tuos pinigus.
W. Browderio teigimu, Kremlius saugo tuos, kurie įvykdė vagystę, mat pareigūnai, tarp jų ir neįvardijamas ministrų kabineto narys, esą galėjo sėkmingai pasipelnyti.
R. Anino ir jo bendraminčių uždavinys buvo surasti gavėjus, gauti bankų įrašus dėl kiekvieno vogtų pinigų pervedimo. O paskui žengti toliau ieškant šio milžiniško sukčiavimo pinigų gavėjų.
Reikėjo atlikti didžiulį darbą, turint omenyje, kad žurnalistų galimybės ribotos.
Bankai neprivalo atsakinėti į žiniasklaidos paklausimus, lengvatinių mokesčių zonos neprivalo atskleisti jų teritorijose įregistruotų bendrovių galutinius pinigų gavėjus.
Visa tai prieinama teisėsaugos organams, bet tokias galimybes turinčios Rusijos organizacijos neturėjo nė mažiausio noro gaudyti „saviškius”.
Nepaisant to, R. Anino vadovaujamai grupei jau dabar žinomos daugelio šios įspūdingos aferos dalyvių pavardės.
Negana to: tyrimo metu žurnalistai aptiko kitų sukčiavimo pagal tą pačią schemą atvejų pėdsakus – tik jau po S. Magnitskio mirties.
Tyrimas prasidėjo nuo 5,4 milijardo rublių pėdsakų, o dabar prie jų prisidėjo dar 11 milijardų rublių. Bet išaugo ir žurnalistų grupė – dabar į tyrimą įsitraukė apie 15 kolegų iš įvairių pasaulio šalių.
„Mes vadovaujamės tuo, kad milžiniški mokesčių grobstymai iš Rusijos iždo pavojingi Europos Sąjungos šalių finansinėms sistemoms.
Todėl kad pinigai, pavogti iš Rusijos biudžeto, buvo plaunami dešimtyse Vakarų šalių kartu su tarptautinių narkotikų kartelių ir ginklų prekeivių pinigais.
Todėl nusikaltimas liovėsi būti Rusijos vidaus reikalas vos tik pirmas pavogtas doleris kirto šios šalies sieną ir pateko į Vakarų bankų sąskaitas, kad būtų toliau legalizuotas”, – sako R. Aninas.
Kaune – tranzito stotelė?
Lietuva taip pat yra šiame sąraše, tiksliau – Ūkio bankas.
Tad į Lietuvos generalinę prokuratūrą laišku kreipėsi „Hermitage Capital” atstovaujantys teisininkai.
„Turime rimtų priežasčių manyti, kad per Ūkio banką buvo plaunami pinigai.
Mūsų klientų tyrimo metu nustatyta, kad pinigų plovimas buvo vykdomas per nusikalstamą organizaciją – Kliujevo grupę.
Prašome kuo skubiau pradėti kriminalinį tyrimą dėl asmenų, susijusių su mūsų nurodytomis sąskaitomis Ūkio banke ar turinčių jas.
Taip pat prašome įšaldyti sąskaitas, kurios susijusios su korumpuotų Rusijos mokesčių pareigūnų nelegalia veikla – pinigų vogimu iš Rusijos biudžeto.
Šios informacijos atskleidimas ir paviešinimas S. Magnitskiui kainavo gyvybę”, – teigiama laiške, kurį pavyko gauti „Lietuvos rytui”.
Lietuvos prokurorai greitai ėmėsi veiksmų, bet kalbūs nebuvo. Žinoma tik tai, kad 28 sąskaitos Ūkio banke yra įšaldytos, bet jose esanti suma neviršija 40 tūkst. litų.
Tiesa, sprendžiant iš duomenų, kuriuos jau turi žurnalistų grupė, galutinių dalyvių – stambių pinigų gavėjų grandinės Lietuvoje, regis, nebuvo.
Ūkio banko sąskaitose nugulę pinigai esą atsidūrė ne kaip galutiniame taške – Lietuva buvo naudojama tik vogtų pinigų tranzitui. Bet ar šis tranzitas buvo netyčinis, grynai techninis, atsitiktinis – tikslios informacijos šiuo požiūriu kol kas nėra.
Rusijos spaudoje pastaruoju metu pradėjo atsirasti rašinių apie „lietuvišką dalyvavimą” šioje grandinėje, kuriuose išsakomos įvairios nuomonės.
Cituojamas Kauno apygardos prokuroras Donatas Puzinas, pareiškęs, jog jam pavyko nustatyti žmones, kurie valdo „tranzitines” sąskaitas, ir visi jie pasirodė esą Rusijos piliečiai.
Sąskaitos buvo atidaromos Rusijoje, Ukrainoje, paskui dokumentai atkeliavo į Kauną, Ūkio banką, kuriame iš viso galėjo būti išplauta 13 milijonų dolerių, pavogtų iš Rusijos iždo.
Pateikiamas ir banko komentaras. Ūkio bankas savo veikloje esą laikosi visų Lietuvos įstatymų ir Europos Sąjungos direktyvų, tarp jų ir susijusių su perspėjimu dėl pinigų plovimo.
Be to, teigiama, kad banko veikla nuolat prižiūrima ir kontroliuojama atsakingų valstybinių žinybų.
Ar tai tiesa, dar paaiškės laikui bėgant, mat tyrimo ėmėsi ir Lietuvos prokurorai.
Prašo žmonių pagalbos
Bet R. Anino vadovaujama žurnalistų grupė norėtų ne tik įsitikinti kieno nors nekaltumu, bet ir gauti pagalbos savo tyrimui.
Mat jei bankas nesąmoningai dalyvavo persiunčiant nusikalstamus pinigus, tai jis turi teisę bent suteikti duomenis apie adresatus, kuriems šie pinigai persiunčiami.
Rusijoje leidinys „Novaja gazeta” jau paviešino dešimtis pavardžių konkrečių žmonių, prisidėjusių prie didžiulės vagystės. Rusijos tyrimų komitetas nenoromis taip pat pranešė, kad atlieka tyrimą, bet kol kas tik „nenustatytų asmenų atžvilgiu”.
Todėl galutinis rezultatas priklausys ir nuo to, ar daug žmonių, organizacijų ir šalių dalyvaus demaskuojant visus nusikalstamos grandinės dalyvius.
Praėjusių metų gruodį R. Aninas už savo darbą buvo įvertintas Rusijoje labai gerbiamu žurnalistikos apdovanojimu – Artiomo Boroviko premija „Garbė. Drąsa. Meistriškumas” žurnalistinių tyrimų srityje.
Mįslinga teisininko mirtis: daugiau klausimų nei atsakymų
Buvęs fondo „Hermitage Capital” teisininkas Sergejus Magnitskis sulaikytas dėl tariamo mokesčių vengimo 2008 metų lapkritį.
Tai padaryta praėjus kelioms dienoms po jo pareiškimo apie pareigūnų iš valstybės pasisavintus 230 mln. JAV dolerių. Praėjus beveik metams po sulaikymo S. Magnitskis mirė Butyrkų kalėjime. Vėliau jis skubiai buvo palaidotas.
Oficiali vyro mirties priežastis – stiprus širdies ir kraujagyslių nepakankamumas. Bet žmogaus teisių gynėjai įsitikinę: S.Magnitskis kalėjime buvo kankinamas, mušamas ir iš esmės nužudytas, mat jam nesuteikta medikų pagalbos.
Taip tvirtinama paviešintame pranešime, kurį sudarė advokatai, tyrėjai ir buvę S. Magnitskio kolegos, kurie patikrino advokato bylą.
„Hermitage Capital” paskelbtas pranešimas apie S. Magnitskio mirties aplinkybes kaip diena nuo nakties skiriasi nuo oficialių bylos dokumentų. Pavyzdžiui, 2009-ųjų vasarą buvo paskelbta, kad S. Magnitskiui – tulžies pūslės akmenligė ir kasos uždegimas.
Advokatui paskirta operacija. Tačiau netrukus jis buvo perkeltas į Butyrkų kalėjimą, kuriame apskritai nėra galimybės operuoti. Rusijos pareigūnai taip pat tvirtina, kad S.Magnitskis niekada nesiskundė sveikata. Tad jie esą nežinoję, kad jam reikia medikų pagalbos.
Tačiau iš paviešintų pranešimo dokumentų matyti, kad S. Magnitskio advokatai įvairioms valstybės institucijoms siuntė porą dešimčių laiškų, kuriuose prašyta suteikti advokatui medikų pagalbą.
Pranešime yra net ir šių institucijų atsakymai į prašymus. Lapkričio 16-ąją vyras kritinės būklės pervežtas iš Butyrkų kalėjimo į tardymo izoliatorių „Matroskaja tišina”.
Tačiau advokatas esą pateko ne į izoliatoriaus palatą. Maža to, S. Magnitskis buvo surakintas antrankiais ir mušamas lazdomis. Vienas rusų leidinys parašė matęs nuotrauką, kurioje matyti vyro kankinimų pėdsakai.
Oficialiuose bylos dokumentuose teigiama, kad S. Magnitskiui buvo psichozė, jis elgėsi agresyviai, apsėstas haliucinacijų ir pats galėjo sau pakenkti.
Tačiau nepriklausomi ekspertai, atlikę didžiulį S. Magnitskio asmenybės tyrimą, priėjo išvadą, kad duomenų, patvirtinančių teisininko psichikos sutrikimus, nėra.
Dėl S. Magnitskio mirties Rusijoje nėra nuteista nė vieno pareigūno – įtariamieji buvo išteisinti.
Šis atvejis sukėlė ir diplomatinį skandalą. JAV ėmėsi sankcijų prieš Rusijos pareigūnus, prisidėjusius prie S. Magnitskio mirties, o Maskva atsimokėjo gruodžio 28 dieną uždrausdama amerikiečiams įsivaikinti Rusijos našlaičius.
