Tragedija Latvijos fotografo E.Palenso akimis:
„Aš esu fotografavęs siaubą. Ir tai dariau dar kartą. Praėjusią naktį, kai fotografavau, aš nebuvau sukrėstas. Tačiau stovėdamas šalia aukų artimųjų ir laukdamas, kai iš po betoninių blokų bus ištraukta dar viena auka, aš negalėjau nustoti verkęs.
Aš stovėjau šalia šešiolikmečio jaunuolio, kurį prieš kelerius metus paliko mama. Jį užaugino jo krikšto motina, kuri nelaimės metu buvo parduotuvės viduje. Jis stovėjo laukdamas nuo tragedijos akimirkos iki dabar. Ryte jo klasės draugai atnešė jam arbatos ir sausų drabužių.
Aš pasidalinau cigarete su septyniasdešimtmečiu vyru, kuris nuolat bandė paskambinti žmonai. Ji išėjo į netoli nuo namų esančią parduotuvę nupirkti duonos. Telefono signalas buvo, tačiau niekas neatsakė.
Aš išvydau vyrą, kuris iš darbo grįžo tik 5 val. ryto. Pamatęs kas įvyko, jis suprato, kad jo žmona, kurią jis vedė prieš savaitę, yra po griuvėsiais.
Mačiau dvidešimties metų merginą, kurios abu tėvai buvo po nuolaužomis.
Aš pamačiau policijos pareigūnę, kuri turėjo pranešti baisias žinias iš siaubo alpstantiems ir vemiantiems giminaičiams.
Mačiau generalinį policijos komisarą Intsą Kuzį su ašaromis akyse.
Aš mačiau keliamojo krano operatorius, ieškančius jų komandos draugo. Jis padėjo rūšiuoti nuolaužas.
Aš mačiau moterį, kuri atsisakė kazino darbuotojų siūlymo eiti ten, kur šilčiau. Ji visą naktį laukė naujienų apie savo vyrą. Ryte ją pasiekė siaubingos žinios.
Pamačiau jauną vaikiną, kurio veidas staiga nušvito ir jis peršokęs tvorą prasibrovė pro policijos pareigūnus. Jam pasirodė, kad jis pamatė išnešamą savo motiną, kuri buvo gyva. Tačiau ji nebuvo.
Gavau žinutę iš draugo, kurį ryte turėjau fotografuoti. Tačiau to nebereikėjo. Nebeliko nieko, kam tas nuotraukas būtų reikėję duoti.
Pamačiau tūkstantį žmonių, kurie stovėjo eilėje, kad duotų kraujo. Aš mačiau jaunus kareivius, kurie negalėjo ramiai sėdėti ir desperatiškai prašė leisti prisidėti prie gelbėjimo darbų.“
