Pastarosiomis dienomis daugelį žmonių domina klausimas: kas gi vyksta puikiajame Budapešte? Nikolajus Ivanovas portale fakeoff.org tikina, kad karo pabėgėlių atvykimas į Vengriją buvo suplanuota akcija.
Budapešte jau viskas gerai, bet su maža išimtimi. Pastarosiomis dienomis mieste tarsi iš niekur atsirado minia žmonių, tvirtinančių, kad jie yra karo pabėgėliai.
Kaip jie pateko į šalį? Per sieną su Serbija.
Nesuprantama tik tai, kaip jiems tai pavyko beveik vienu metu, praktiškai per vieną dieną.
O tai, apžvalgininko nuomone, aiškiai rodo, kad akcija buvo suplanuota, parengta ir apmokėta, o žmonės akcijai buvo atrinkti: aktyvūs, įžūlūs, apmokyti kaip elgtis, ko reikalauti ir kur eiti.
Nepamirškite dar ir to, kad Serbija yra Rusijos, kuri dabar kaip tik permeta karines pajėgas į Siriją, dominija.
Grįžkime į Budapeštą. Pabėgėlių minia apsigyveno Rytų geležinkelio stoties požeminiame vestibiulyje ir pradėjo įžūliai reikšti savo teises ir kelti reikalavimus.
Nors nuo praėjusių metų lapkričio migrantų skaičius, tiek tranzitinių, tiek ieškančių prieglobsčio, labai išaugo, Vengrijos valdžia nebuvo pasiruošusi tokiam antplūdžiui.
Be to, tie, kurie atvyko į Budapeštą, buvo ne eiliniai migrantai, pabėgėliai ar tylūs prašytojai.
Šį sykį prieš policijos užtvaras stovėjo tanki, organizuota ir susitelkusi 20-40 metų atletiško stoto vyrų minia. Ji skandavo paruoštus lozungus, vadovaujama nesnaudžiančių organizatorių.
Visos akcijos buvo gerai suplanuotos ir koordinuotos.
Į šį košmarą, tarsi musės prie savo mėgstamo delikateso, sulėkė žurnalistai, daugiausia iš Rusijos. Rusijos žiniasklaidos darbo ir „pabėgėlių“ akcijos sinchroniškumas tiesiog stulbina.
Rusijos žiniasklaida mirga tokiomis antraštėmis: “Maištas Keleti stotyje“, “Naujienos iš Rytų fronto“! (stoties pavadinimas „Keleti“ reiškia „Rytų“), “Migrantų neįsileidžia“, “Migrantams nepadeda“, “Migrantai – tai vargšai nelaimingi žmonės“, “Iš (JAV sukelto) karo pabėgėlių tyčiojamasi tuo metu, kai jiems reikia padėti“.
Be to, per televiziją nuolat buvo rodomi nelaimingi vaikai ir ašaromis apsipylusios moterys. Visa tai – klastotė, rašo N.Ivanovas.
Iš tiesų, pasak apžvalgininko, vaikų stotyje labai mažai. Jų ten veikiausiai lygiai tiek, kiek reikia iliustracijai, bet ne daugiau.
99 proc. šios minios sudaro stiprūs, atletiško kūno sudėjimo vyrai be žmonų, vaikų ir tėvų. Tai gerai matyti vaizdo medžiagoje, kurioje užfiksuotas migrantų žygis iš Budapešto į Austriją.
Vaizdo medžiagoje matyti, kaip atskirai eina moterys su vaikais, o vyrai eina skyrium ir praktiškai niekas iš vyrų nepadeda moterims ir neneša vaikų!
O štai ką rašo vengrai apie šį žygį.
“Aš baisiai džiaugiuosi, kad šie žmonės nenori pas mus (Vengrijoje) pasilikti, velniai griebtų! Purvina primityvi gauja. Man gaila mūsų Zsámbéko (draustinio, kurio pakraščiu praėjo migrantai), pasitaikiusio jų kelyje“, – Vengrijos žiniasklaidą cituoja N.Ivanovas.
Ši minia iš tikrųjų praėjo pro draustinį, kadangi per jį veda trumpiausias kelias, bet įsikūrė jame poilsiui, palikdama kalnus šiukšlių. Taip jie pasakė: „Ačiū, Vengrija!“
Humanitarinę pagalbą vargšai pabėgėliai išmėtė. Kadangi toliau juos vežė autobusais, vargšeliai nelaimingieji „pabėgėliai“ metė viską, ko jiems jau nebereikia. Didžioji dalis šalin nusviestų daiktų – tai humanitarinė pagalba.
Apžvalgininkas stebisi, kad pabėgėliai elgiasi labai keistai, jie nekaupia atsargai, tarsi žinotų, kad priekyje laukia rojus, kur jiems vėl viską duos nemokamai. Daug Vengrijos savanorių padėjo migrantams Budapešte, tačiau kai kurie vėliau socialiniame tinkle „Facebook“ išreiškė savo nusivylimą šiais žmonėmis.
„Pabėgėliai niekada nepadėkoja, elgiasi taip, lyg jiems visi būtų skolingi, šiukšles meta kur stovi, sėdi ar guli, nors šiukšių konteineriai stovi šalia“, – socialiniuose tinkluose rašo vengrai.
Linksmai tarpusavyje čiauškančios tetulės su vaikais, pamačiusios kamerą, tuoj pat surūgsta ir ima vaitoti. Jos kalba atvirai: „Mums jūsų vargana Vengrija nereikalinga nė už dyką!“
Kai migrantų kolona staiga ėmė kastis link sienos su Austrija, Vengrijos valdžia suorganizavo autobusus, kurie pasivijo juos už miesto. O lipdami iš autobuso šie keleiviai spjaudė vairuotojui į veidą.
Puikių ir labai nepigių vengriškų autobusų salonuose jie paliko visišką chaosą.
Jeigu žmogus, kuriam tu padedi, spjauna tau į veidą, vadinti šiuos pabėgėlius žmonėmis yra labai sunku, svarsto apžvalgininkas.
Daug savanorių keliavo su pabėgėliais iki Austrijos, todėl N.Ivanovas tikisi, kad jie taip pat papasakos visą teisybę.
„Aš turiu gerus pažįstamus sirų emigrantus – Bezil ir Sali. Jauna šeima, pabėgusi nuo karo, natūralizuojasi Vengrijoje, mokosi kalbą, jie mano bendraklasiai vengrų kalbos mokykloje, dirba kaip jaučiai, mokosi universitete ir nesiveržia į Vokietiją, kadangi Vengrija – puiki šalis, puikių ir išauklėtų žmonių šalis. Ir aš manau, kad ji tokia ir liks“, – rašo rusų apžvalgininkas.
Bet jis teigia esąs tikras, kad dabar vengrai šią publiką sutiks kitaip, daugelis čia jau atkando dantį.
Savo straipsnio pabaigoje N.Ivanovas pateikia du vaizdo įrašus, kurie parodo jo apibūdintą pabėgėlių elgesį.
Viename jų pabėgėliai užgrobė vietinį elektrinį traukinį ir užsibarikadavo jame šaukdami: „Varyk į Vokietiją, vežike“. Juos bando įkalbėti, pagirdyti ir pamaitinti, o jie atsakydami meta vandenį ir maistą ant bėgių.
Kitas vaizdo įrašas nufilmuotas Debrecene, kuris yra už dviejų valandų kelio nuo Budapešto, 2015 metų liepą.
Kadangi pabėgėliams nepatinka griežta tvarka stovykloje, jie išskleidžia vėliavas ir šaukia: „Allah Akbar“.
Parengė Leonas Grybauskas
