Kas atsitiko iš lėto į Ukrainos gilumą šliaužiančiai „specialiajai karinei operacijai“, pradėta aimanuoti ryškiausiose Kremliaus propagandinės žiniasklaidos laidose. Ir net kritikuoti karinę vadovybę, pasikviestiems ekspertams tiesmukai teigiant, kad buvo padaryta rimtų klaidų.
Tai šiek tiek netikėta, nes iki šiol buvo trimituojama tik apie pergales ir Rusijos kariaunos profesionalumą.
Net keliose fronto, jeigu jį dar galima taip vadinti, strateginėse atkarpose Rusijos karinių dalinių situacija labai sudėtinga, ir jeigu Ukraina nepraras tempo, gali įvykti esminis persilaužimas.
Dirbtiniai „referendumai“, dalinė, o iš tikrųjų visuotinė mobilizacija, branduolinis šantažas yra šios situacijos fronte pasekmė.
Kas bus toliau, sunku prognozuoti. Pritraukus mobilizacinius ir papildomus techninius rezervus Rusijos karinių dalinių persigrupavimas, pastangos sustabdyti Ukrainos kontrataką, o po to pauzė? Karo ir lemiamų mūšių tąsa jau kitais metais?
Maskvai tokia pauzė būtų naudinga. Rusijoje atvirai pripažįstama, kad yra rimtų ryšių ir logistikos problemų. Rimtos problemos ir dėl mobilizacijos. Nerimą keliančios regionų nuotaikos. V.Putinas dar turi svertų, kaip tai sutvarkyti, bet viskam reikia laiko.
JAV apžvalgininkai tikriausiai teisūs, kad pagrindiniai įvykiai Ukrainoje keliasi į kitus metus.
Aišku tik viena – derybų tarp Kijevo ir Maskvos nebus. O dėl ko derėtis? Dėl „naujų Rusijos sienų“? Tai neįmanoma nei staiga to panorėjusiam V.Putinui, nei įstatymu, kad jokios derybos neįmanomos, ne tik save apribojusiam V.Zelenskiui.
Kaip prieš penkis mėnesius pranašavo ES užsienio reikalų strategas J.Borrellis, viskas baigsis mūšio lauke.
Pralaimėjus Rusijos kariuomenei tik dienų klausimas, kiek dar liks savo poste V.Putinas. O kas po to? Ne mažiau bjaurių klausimų kyla, jei Ukraina nesugebės išstumti iš teritorijos okupacinės kariuomenės.
Lietuvoje tokiomis temomis nediskutuojama, bet pasaulyje apie tai nemažai rašoma. Be kita ko, teigiama, kad šis karas baigsis kaip ir visi kiti konfliktai po Antrojo pasaulinio karo. Tokių reikšmingų konfliktų buvo per šešiasdešimt.
Prisiminkime vieną jų XX a. pabaigoje. 1980 m. Irakas pradėjo karą prieš Iraną. Tikslas paprastas – nafta.
S.Husseinas tikėjosi greitos pergalės, bet karas užsitęsė beveik dešimt metų. S.Husseinas net panaudojo cheminį ginklą. Planavo gaminti branduolinį užtaisą, bet kuro gamybą netoli Bagdado subombardavo Izraelis. 1988 m. Iranas, spaudžiant JTO, sutiko nutraukti ugnį. Paskelbtos paliaubos.
Abi kariaujančios pusės iš viso neteko pusės milijono žmonių, patyrė trilijoną dolerių nuostolių.
Per karą Saudo Arabija palaikė Iraką pinigais ir ginklais. Po dvejų metų Irakas pradėjo žiaurias sadistines kovas prieš naftos pertekusį Kuveitą. Sutelkė kariuomenę prie Kuveito sienos su Saudo Arabija. Pretendavo į milžiniškus naftos kiekius. Sunerimusios JAV 1991 m. sausį su sąjungininkais pradėjo Kuveito išvadavimą ir labai greitai tai padarė.
Beje, kaip tik tuo metu, sausio 13-ąją, Kremlius nutarė „pasitvarkyti“ su Lietuva manydamas, kad kariaujančiam Vašingtonui tai bus antraeilis įvykis.
Prireikė dar dvylikos metų, kol S.Husseinas, svajojęs apie masinio naikinimo ginklą, buvo suimtas, po 3 metų pakartas, o Bagdadą užėmė JAV ir jų sąjungininkai. Gatvėje atsidūrę S.Husseino šalininkai kariškiai tapo aktyviais teroristinės organizacijos „Islamo valstybė“ dalyviais.
Kiekvienas karas turi pasekmių. Ne visada po karo įvyksta tai, ko buvo tikėtasi.
Žinomas žurnalistas ir politologas D.Yerginas knygoje „Naujas pasaulio žemėlapis“ rašo apie 2003 m. JAV ir jų sąjungininkų intervenciją į Iraką: „Tai, kas turėjo būti trumpas karas, virto ilgu varginančiu konfliktu.
Karas pateisino laukiamą rezultatą, bet tai, kas buvo planuojama po karo, nepasiteisino. Politinės priemonės po karo buvo improvizuotos, prieštaringos ir visiškai neadekvačios realiai situacijai.“
Prieš pusmetį Maskva buvo įsitikinusi, kad ukrainiečiai, pamatę artėjančią Rusijos tankų koloną, spruks kas kur gali.
Pasipriešinimo gal ir tikėtasi, bet ne tokiu mastu, juo labiau negalvota apie atsitraukimą.
Kijevas savo ruožtu įsitikinęs, kad jei sulauks tinkamos Vakarų pagalbos, dar iki gruodžio išvarys priešą iš savo teritorijos.
Tikėkimės, kad taip ir atsitiks. O kas po to? Rusijos žygis atgal su šūkiu „Tėvynė pavojuje“ ir su visais, kas tik nulaiko ginklą? Gal net be V.Putino. Kiek ilgai ir kokiomis formomis tęsis karas? Ir svarbiausia, dėl ko?
V.Putinas nuo S.Husseino skiriasi tuo, kad Irako diktatorius atvirai įvardijo tikslą – naftą, neįvilkdamas grobimo į jokias „kilnias formules“, pavyzdžiui, tokias kaip „denacifikacija“.
V.Putino (atmetus tai, kas sakoma viešai) tikslas paprastas – užgrobus Krymą įsitvirtinti prie Juodosios jūros su rimtomis karinėmis pajėgomis.
Ypač kai Baltijos jūra pamažu pereina į NATO rankas.
Visos kitos Rusijos Ukrainoje užimamos teritorijos yra skirtos šiam įsitvirtinimui palaikyti – maistas, vanduo, elektra.
Tai vienas svarbiausių Rusijos planuojamų strateginių taškų pietuose, tai kadaise puikiai suvokė ir imperatorė Jekaterina II.
Dėl to mūšiai bus labai aršūs ir, ko gero, ilgi.
