Žmonės, kurie su pasitenkinimu stebėjo invaziją kaip realybės šou per televiziją, nenori kariauti ir rizikuoti būti nužudyti. Kiti yra nusivylę pakartotiniais Rusijos pralaimėjimais per Ukrainos kontrpuolimus Chersono, Charkovo, Luhansko ir Donecko srityse, kurių dalį jie laiko rusiškomis, nurodo „Kyiv Independent“.
Dėl to auga visuomenės nepasitenkinimas, ir vis mažiau žmonių džiaugiasi V. Putino vadovavimu.
Rusijos įvykdyta neteisėta ir nepripažinta Ukrainos Chersono, Zaporožės, Donecko ir Luhansko sričių, kurias Rusija iš dalies okupavo, aneksija taip pat vertinama kaip lūžio momentas, įtvirtinęs šalies kaip paribio valstybės statusą.
Tačiau nuomonės dėl tolesnių Rusijos perspektyvų skiriasi.
Kai kurie prognozuoja, kad perversmas prieš V. Putiną yra labiau tikėtinas nei bet kada anksčiau. Kiti teigia, kad V. Putino režimas yra pakankamai stabilus, kad užgniaužtų nesutarimus ir užkirstų kelią perversmui ar sukilimui.
Nesėkminga mobilizacija
Rusijos valdžia teigė, kad mobilizacija buvo „dalinė“, ir numatė daugybę išimčių.
Iš tikrųjų karo prievolės tarnybos savavališkai šaukė tuos, kurie netarnavo kariuomenėje ir neturi karinės patirties, neįgaliuosius, sergančius sunkiomis ligomis ir daugiavaikius tėvus – kurie turėtų būti atleisti nuo mobilizacijos.
Mobilizuoti šauktiniai buvo priversti savo lėšomis pirkti uniformas ir ekipuotę, o kai kurie šauktiniai buvo siunčiami į fronto liniją be tinkamo apmokymo.
Mobilizacijos metu padarytas „klaidas“ pripažino aukščiausi Rusijos pareigūnai ir propagandistai, taip pat pats V. Putinas.
„Jie įsiutina žmones, tarsi tyčia, tarsi iš piktos valios. Tarsi Kijevas būtų juos pasiuntęs“, – rugsėjo 24 d. kalbėjo prokremliško Rusijos valstybinio RT tinklo redaktorė Margarita Simonjan.
Didėja nestabilumas
V. Putino sprendimas paskelbti mobilizaciją karui prieš Ukrainą prisidėjo prie politinio ir socialinio nestabilumo.
Pasak daugelio Rusiją tiriančių politologų, prieš mobilizaciją tarp Kremliaus ir Rusijos gyventojų galiojo neformalus paktas – visuomenė atsisakydavo savo teisių ir pilietinių laisvių, tačiau Kremlius paprastai palikdavo juos ramybėje, kol jie nesiverždavo į politiką.
Šiai nuomonei, be kita ko, pritaria analitikas Fiodoras Krašeninnikovas ir žmogaus teisių aktyvistė Marina Litvinovič.
Mobilizacija sugriovė šį paktą, įtraukdama didžiąją dalį gyventojų į karą, mano F. Krasheninnikovas ir M. Litvinovič.
Nepriklausoma laikomos Rusijos apklausų agentūros „Levada“ atliktos apklausos duomenimis, dalis tų, kurie pritaria V. Putino veiklai, sumažėjo nuo 83 proc. rugpjūtį iki 77 proc. rugsėjį.
Protestai prieš mobilizaciją vyko visoje Rusijoje.
Didžiausi protestai vyko Rusijos Šiaurės Kaukazo Dagestano respublikoje. Protestuotojai susirėmė su policija ir blokavo greitkelį.
Demonstracijos prieš mobilizaciją vyko net Čečėnijoje, kur nesutarimai visada buvo slopinami.
Čečėnijos vadui Ramzanui Kadyrovui teko paskelbti, kad Čečėnijoje mobilizacijos nebus, motyvuojant tuo, kad respublika nuo vasario 24 d. jau išsiuntė pakankamai savanorių kovotojų į Ukrainą.
Tuo tarpu Rusijoje nuo mobilizacijos paskelbimo buvo padegta apie dvi dešimtys karinės įskaitos punktų. Rugsėjo 26 d. Ust-Ilimske, Irkutsko srityje, vietos gyventojas nušovė ir sužeidė karo prievolininką.
Emigracijos banga
Mobilizacija taip pat sukėlė vieną didžiausių emigracijos bangų per visą naujausią Rusijos istoriją, kai šimtai tūkstančių šaukiamojo amžiaus vyrų pabėgo iš šalies.
Spalio 4 d. žurnalas „Forbes Russia“, remdamasis Rusijos prezidento administracijai artimais šaltiniais, pranešė, kad nuo mobilizacijos pradžios Rusiją paliko 700 000 žmonių.
Dėl mobilizacijos tūkstančiai nuo mobilizacijos bėgančių vyrų Rusijos ir Gruzijos pasienyje sudarė kelių kilometrų ilgio linijas. Rusijos valdžia į tai reagavo pasienyje įkurdama laikinus karinės įskaitos punktus.
Mobilizacijos sukeltas protų nutekėjimas ir dėl šaukimo į kariuomenę sumažėjęs darbo jėgos skaičius taip pat pagilins Rusijos, kuri ir taip kenčia nuo precedento neturinčių sankcijų, ekonomines problemas, teigiama „Bloomberg“ atliktoje analizėje.
Ar mobilizacijos kampanija vyksta sėkmingai?
Buvo prognozių, kad mobilizacija Rusijoje žlugs dėl šaukimo į kariuomenę vengiančiųjų skaičiaus ir biurokratinės mašinos neveiksmingumo.
Tačiau kol kas atrodo, kad mobilizacija veikia.
Rugsėjo 21 d. Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu sakė, kad bus mobilizuota 300 000 karių.
Atvirųjų šaltinių žvalgybos grupės „Conflict Intelligence Team“ duomenimis, iki spalio 5 d. buvo mobilizuota mažiausiai 213 200 žmonių.
Nepriklausomi Rusijos naujienų portalai „Novaja Gazeta.Europe“ ir „Meduza“, remdamiesi savo šaltiniais, rugsėjo mėn. pranešė, kad slaptas V. Putino mobilizacijos dekreto punktas numato mobilizuoti apie 1 mln. žmonių. Kremlius šį pranešimą paneigė.
Estijos Tartu universitete dirbantis rusų kilmės politinis filosofas Sergejus Sazonovas teigė, kad rusų mentalitete vyrauja didelė valstybės baimė, o šauktiniai iš mažų miestelių ir kaimų turi nedaug išteklių išvengti šaukimo į kariuomenę.
„Jie nesuvokia, kokia didelė tikimybė, kad jie žus“, – sakė jis „Kyiv Independent“.
S.Sazonovas palygino dabartinę situaciją su 1941 m. Sovietų Sąjunga, kai jai pavyko sėkmingai įvykdyti šauktinių mobilizaciją, nepaisant to, kad nacistinė Vokietija faktiškai sunaikino jos kariuomenę.
Tačiau jis pridūrė, kad vienas iš totalinio karo aspektų, kurio Rusijai vis dar trūksta, yra ekonomikos mobilizacija. Trūkstant ekonominės mobilizacijos, Rusijai bus sunkiau pasigaminti pakankamai ginklų ir aprūpinti savo karius.
Perversmas ar sukilimas?
Rusijai patiriant pralaimėjimus fronto linijoje ir didėjant nepasitenkinimui mobilizacija, Rusijoje didėja nestabilumas. Kaip ir vasario mėn. prasidėjus plataus masto karui, vėl pasirodė spekuliacijų, kad V. Putinas gali būti nuverstas per perversmą.
Rusijos politologas Dmitrijus Oreškinas mano, kad perversmas įmanomas.
Tačiau labiau tikėtina, kad V. Putiną nuvers karą remiantys imperialistai, o ne tie, kurie siekia nutraukti karą ir suartėjimo su Vakarais, teigė D. Oreškinas.
„Kova vyksta skęstančio „Titaniko“ pilotų kabinoje“, – pridūrė jis.
Atviresni Rusijos „šalininkų“ partijos lyderiai yra Čečėnijos stipruolis R. Kadyrovas, privačios karinės bendrovės „Wagner Group“ vadovas Jevgenijus Prigožinas ir Igoris Strelkovas, karo vadas, atlikęs svarbų vaidmenį 2014 m. pradedant Rusijos karą prieš Ukrainą.
Jie kritikavo Rusijos karinę vadovybę už pralaimėjimus ir nuolaidžiavimą.
Vis dėlto S.Sazonovas mano, kad perversmas labai mažai tikėtinas.
„V. Putino režimas yra labai stabilus, – sakė jis. – Jo oponentai neturi rimto politinio pagrindo.“
V. Sazonovas sakė, kad V. Putiną saugo Federalinė apsaugos tarnyba (FSO), kuri yra labai profesionali, ir potencialiems sąmokslininkams būtų sunku pralaužti jo apsaugą.
Ir D. Oreškinas, ir S. Sazonovas teigė, kad Rusijoje liaudies sukilimas mažai tikėtinas, nes V. Putino režimas lengvai nuslopintų bet kokius protestus, o organizuotos opozicijos nėra.
Pralaimėjimo žinia
Net jei V. Putinas pralaimės karą, jis vis tiek gali pasinaudoti savo propagandos mašina, kad paaiškintų pralaimėjimą ir liktų valdžioje.
D. Oreškinas palygino šią situaciją su Stalino išsisukinėjimu dėl faktinio pralaimėjimo Žiemos kare su Suomija 1940 m.
„Putinas kontroliuoja teisėsaugą ir žiniasklaidą, – sakė jis. – Jis gali parduoti gyventojams viską, ką tik nori“.
Dabar represijos nukreiptos prieš antikarinį judėjimą, tačiau pralaimėjimo atveju bus represijų prieš savus, aiškino D.Oreškinas.
„Norėdamas išlaikyti kontrolę, jis turės sunaikinti už karą pasisakančią partiją“, – pridūrė jis.
Parengta pagal „Kyiv Independent“ inf.
