Pasaulio istorijoje gausu kariaujančių pusių susitarimų, paliaubų, net „amžinų taikų“, kurių niekada niekas nesilaikė.
Ukrainos prezidentas V.Zelenskis iš principo atmeta bet kokį tarimąsi su V.Putinu. Kad nekiltų pagundos, pats save apribojo įstatymu.
Tačiau po dronų atakų prasitarė, esą Kremlius uždaręs paskutinį langą bet kokiems susitarimams. Vadinasi, apie tai galvojama.
Nepuolant į konspiracinio mąstymo pinkles norom nenorom tenka atkreipti dėmesį į žinomų Vakaruose žmonių užuominas Ukrainai apie derybas.
Kiek anksčiau garsusis H.Kissingeris skatino V.Zelenskį susitaikyti su Rusijos reikalavimais ir pradėti derybų procesą. Pastaruoju metu panašių siūlymų pateikė turtingiausias pasaulio verslininkas E.Muskas. Tokių pasirodo ir daugiau.
Kažkodėl netikiu, kad tai atsitiktinumas. Žinoma, tai dar tik pavieniai pareiškimai, po kurių žiniasklaidoje paskleidžiama griežta Kijevo reakcija, nors neatmestina, kad formuojamas kitas Ukrainos, priverstos pasitraukti, tačiau nepralaimėjusios šalies, variantas.
Kol kas įvykiai plėtojasi pagal ES užsienio politikos stratego J.Borrellio įžvalgą – viskas spręsis mūšio lauke. O pastarasis per septynis karo mėnesius pasikeitė du kartus ir ruošiamasi trečiam.
Maskva, atšokusi nuo Kijevo, kelis mėnesius šliaužė į priekį, sulaukė sėkmingos ukrainiečių kontratakos, vėl rengiasi pulti. Besiruošiant staiga paskelbiama, kad laukiama sutelktinės Ukrainos karinių pajėgų atakos Chersone. Evakuojami (deportuojami) miesto ir apylinkių gyventojai.
Naujasis Rusijos kariuomenės Ukrainoje vadas S.Surovikinas neįprastame interviu viešai pasakojo apie įtemptą padėtį ir galbūt prireiksiančius sunkius sprendimus.
Prisimenant S.Surovikino vadovavimą Sirijoje, sunkus sprendimas yra „kiliminis bombardavimas“, po kurio miesto nebelieka, o į jį, jau ištuštėjusį pasitraukus gyventojams, suplaukia priešiškos jėgos. Tai lyg ir įspėjimas ukrainiečiams, kas jų laukia nutarus atakuoti miestą.
Rusijos propagandinė žiniasklaida pati platina S.Surovikino pravardę Armagedonas. Tuo metu Rusijos pervadinti Irano dronai skrodžia Ukrainos teritoriją. Tai negali psichologiškai neveikti visuomenės. Kijevas žada, kad problema po dviejų savaičių bus įveikta. Tegu karo specialistai aiškina, ką bloga priešas gali nuveikti per šį laiką. V.Zelenskis dronus iš Irano komentuoja kaip Rusijos „bankrotą“. Gal ir bankrotas, bet dronų krušos rezultatai Ukrainoje akivaizdūs.
Maskvos diplomatija dirba ir randa papildomų šaltinių karui. Be to, nors Iranui dešimtmečius taikomos sankcijos, jis yra reikšminga šalis savo regione. Rusija surado naudingą kontaktą ir su akivaizdžiais JAV sąjungininkais. O štai Izraelis atsisakė tiekti oro gynybos sistemą Ukrainai, apsiribojo humanitarine pagalba.
Manau, kad po elektros pastočių naikinimo Rusija imsis komunikacinių linijų, kuriomis Vakarų ginkluotė patenka į Ukrainą, daužymo. Dirba Rusija ir per Vakarų šalių gatvių protestus. Pastarieji – ekonominiai, bet kur buvus, kur nebuvus ima ir atsiranda raudona vėliava ar koks nors plakatas su reikalavimu neberemti Ukrainos.
Kol kas neatrodo, kad Rusija iki metų pabaigos sugrįš į vasario 24 d. poziciją. Nebent Vakarai solidariai stotų piestu ir pajudėtų ne tik parama į Ukrainą.
Deja, labiau tikėtina, kad dažnės balsai pradėti derybas. O koks galutinis šito karo rezultatas nebeklausiant, kiek jis truks?
Rusija nepajėgi užimti visos Ukrainos, bet stengsis įsitvirtinti aneksuotoje rytinėje dalyje su strateginiu tašku Krymu ir jį apsaugančiu Chersonu bei Donbasu. Tai konkretus, pragmatiškas, grobikiškas, į XIX a. grąžinantis imperinis užmojis – ką užkariavai, tas ir tavo.
Nusispjaut į visų lygių tarptautinę teisę. Ar gali tai sustabdyti JTO? Klaustuką ir paliekame.
Kokie šio karo atgarsiai Lietuvoje, kuri prieš šimtus metų turėjo strateginį priėjimą prie Juodosios jūros ir tarp dviejų jūrų buvo tarsi vartai iš Azijos į Europą? Lietuvos prezidentas, Vyriausybė, visų politinių atmainų Seimas vieningai palaiko Ukrainą, remia morališkai ir, kiek gali, materialiai.
Panašių programų skirtingų pavadinimų partijos kuria bendrus gynybos planus. Smerkia ir keikia Rusiją. Paskelbė nepageidautinu laikinai Rusijos ambasadoriaus pareigas Lietuvoje einantį diplomatą.
Nebenorima turėti ir ekonominių ryšių su Rusija. Kas jų dar turi, sako besijaučiantys nejaukiai. Premjerė giriasi neperkanti rusiškų prekių.
Tuoj pat prisiminiau seną Lietuvos socialdemokratų šūkį „Pirk prekę lietuvišką“, bet aplinkui dominuoja kiniškos. O Kinija – grėsmė.
Girdžiu konservatorių ginčą dėl vokiečių kariuomenės brigados. Piktinamasi, kad tikriausiai rusams mus užpuolus atvyks į pagalbą tik po 10 dienų. Man atrodo, gerai, kad išvis atvyks.
O kada pagalba pribus iš kitų NATO valstybių? Netoli sodybos, į kurią kartais nuvažiuoju, sparčiai kertamas miškas. Rieda pilni vilkikai. Kur? Gal į Vokietiją?
O šiaip, išskyrus kainų kilimą, dabartinė valdžia tvarkosi kaip ir visos iki šiol. Opozicija neranda prie ko prikibti, nebent kad krašto apsaugos ministras išdavė žmonai paslaptį – rusai puls.
