Man labiausiai patiko diskusijos apie socialinę ir ekonominę situaciją Rusijos regionuose. Kremliaus dvaras trumpai įvertino kanalo uždarymą – „Dožd“ išvarytas už nepakankamą rusofobiją. Rusijos Dūmos pirmininkas V.Volodinas piktdžiugiškai pamojavo pirštu: „Vakarų valstybės pakenčia „perbėgėlius“ tol, kol šie kritikuoja savo šalį.“
Rygos sprendimas ir visa pasekmių grandinė yra smūgis „Dožd“.
Ne vienų metų klampus darbas. Išgirdus priekaištą, tarsi „Dožd“ palaiko Rusijos agresiją prieš Ukrainą, paskubomis buvo atleisti „kaltieji“, įkandin kurių iš solidarumo pasitraukė ir kiti darbuotojai, galiausiai pradėta gailėtis, nes neliko kūrybinio branduolio. Todėl ir tokie kanalo direktorės žodžiai: „Tikriausiai telekanalo „Dožd“ neliks – niekam šis š... nebus reikalingas.“
Gerai, kad nebus reikalingas, trina rankomis kokia nors atitinkama Rusijos tarnyba, ne vienus metus ieškojusi ir laukusi progos kanalą užčiaupti. Beveik visi „Dožd“ darbuotojai drauge su įstaiga paskelbti kitos valstybės agentais.
Latvijos pretekstas panaikinti „Dožd“ licenciją – laidų vedėjų pasakymai, leidžiantys manyti, kad kanalas lyg ir yra V.Putino pusėje.
Kaltinamieji tai neigia. Vadinasi, reikia atidžiau pasižiūrėti, koks kalbos kontekstas. Pagaliau visi klysta, tarp jų ir žurnalistai. Rusijos propagandinėje erdvėje pasirodė dar vienas pasityčiojantis straipsnis, klausiantis, kodėl „Dožd“ negelbėja Vakarai.
Tiesa, pirmomis dienomis po Latvijos sprendimo atrodė, kad Rusijos emigracija, turinti nemažai žiniasklaidos išteklių, visiškai abejinga.
Tačiau situacija pamažu keičiasi. Žurnalistai drauge su visuomeninėmis organizacijomis, metų metais dirbančiomis už demokratinę Rusiją, sukluso ir pradėjo siekti, kad tas sprendimas būtų persvarstytas ir net atšauktas.
Sunku pasakyti, ar Vakaruose pradedantis plėstis „Dožd“ palaikymas tikslą pasieks, bet neatmestina, kad Lietuvai, greitomis palaikiusiai Latviją, vėl gali tekti pakeisti savo nuomonę.
Šiaip jau tenka sutikti su europarlamentare R.Juknevičiene, kad „Dožd“ auditorija nėra nei Latvija, nei Lietuva, nei visa ES, bet Rusijos gyventojai, nuo ryto iki vakaro užgožti propagandos.
Anksčiau ar vėliau karas Ukrainoje baigsis ir būtų gerai, kad po jo, jau kitoje Rusijoje, žiniasklaidai nereikėtų pradėti nuo nulio.
Lengva pasakyti „anksčiau ar vėliau baigsis“, bet kaip iš tikrųjų yra su tuo bjauriu karu? Šiuo metu situaciją fronte karo ekspertai sutartinai vadina pasiruošimu žiemai, nors vyksta aršūs mūšiai ne vienoje fronto atkarpoje, ypač prie Bachmuto. Po sprogimų Saratove, Riazanėje, Kurske Rusijos saugumo taryba suskubo į slaptą posėdį, po kurio iš Kremliaus atstovo spaudai išgirdome tik apgailestavimą, kad tai negerai.
Tai yra simetrinis pakartojimas JAV nenoro sureikšminti Lenkijoje nukritusias Ukrainos raketas. Užtat jau kitą dieną V.Putinas viešai pareiškė, kad karas virto ilgu procesu. NATO vadovas J.Stoltenbergas teigia, kad didelio Rusijos puolimo reikia laukti pavasarį.
Vis dėlto kiek karas tęsis? Kol Rusija įsitvirtins „referendumais“ nusibraižytoje teritorijoje. Priešingu atveju, Rusijai priverstinai atsitraukus į Ukrainos reikalaujamas linijas, bus visiškas ne tik režimo, bet ir valstybės pralaimėjimas.
Automatiškai – ir spartus valstybės, užverstos reparacijomis, apribojimais, sankcijomis, tarptautiniais tribunolais, žlugimo pradžia.
Natūralu, kad tokiu atveju Rusijos regionai rimtai susimąstytų, ar jiems reikia į šitą jungą kinkytis. Kremlius jau keli mėnesiai aiškiai supranta – privalu tik laimėti.
Ta pati logika galioja ir kitoje pusėje.
Jeigu Ukraina netikėtai sutiktų palikti Rusiją ramybėje jos užimtose teritorijose, ukrainiečiai paklaustų, kam tiek aukų, jei rezultatas tas pats ir dar blogesnis nei po „Minsk-2“ susitarimų.
Ukrainos sąjungininkai (50 valstybių yra prieš Rusiją ir 20 valstybių, daugiausia JAV, konkrečiai remia Ukrainą) turės pripažinti, kad jų karinė parama nepajėgi įveikti vienos Rusijos.
Kol kas nėra nė vieno realaus ženklo, kad būtų norima karą baigti derybomis. Kur kas realiau manyti, kad reikia laukti „lemiamo“ pavasario.
O iki tol, be pranešimų apie lokalines pergales fronte (išskyrus Bachmutą), maudysimės informaciniame kare, dar sykį „marinsime“ V.Putiną, aptarinėsime diversijas už Ukrainos ribų, skaitysime apie sąmokslus Maskvoje ar Kijeve.
Netikėtai išgirdome apie planuotą perversmą ES šerdyje Vokietijoje.
Skaitant apie „perversmininkų“ tikslus sunku net patikėti, kad tokie marazmai dar gali kilti šalyje, į kurią, kaip gerovės, laisvės ir demokratijos zoną, veržte veržiasi šimtai emigrantų iš viso pasaulio.
Kažkoks „diedas“, pasivadinęs Heinrichu XIII, su tokiais pat ne pirmos jaunystės sėbrais sumanė atkurti jau dinozaurinį Reichą, ginklu užimti parlamentą, ministerijas ir panašiai.
Tikriausiai protinė negalia gali būti ir kolektyvinė, nes sulaikyti „perversmininkų“ šalininkai ir Vokietijos kaimynėse.
Kyla tik vienas klausimas: kodėl akivaizdžiai nesąmonei toks didelis dėmesys?
Gal dėl „sukilėlių“ pastangų susisiekti su Rusijos ambasada Vokietijoje? Maskva iškart atsižegnojo nuo „atkuriamo Reicho“.
Vis dėlto netikiu, kad ši istorija tuo ir pasibaigs.
