Anot analitikų, V.Putinas vasario mėnesį veikiausiai veikė remdamasis klaidinga prielaida, kad Rusijos pajėgos gali priversti Kijevą kapituliuoti be didelių karinių aukų, ir Rusijos invaziją laikė ribota ir priimtina rizika.
Užfiksuoti Rusijos kariniai planai atskleidė, kad Kremlius tikėjosi, jog Rusijos pajėgos užims Kijevą per kelias dienas, Rusijos žvalgybos tarnybos, kaip pranešama, tikėjosi, kad Ukrainos kariuomenė žlugs, o Kremliaus propagandistai iš anksto paskelbė parengtą straipsnį, kuriame buvo aukštinama Rusijos „pergalė“ 2022 m. vasario 26 d.
Pranešimai, kad V.Putinas atmetė įžvalgius Rusijos centrinio banko perspėjimus 2022 m. vasario mėn. apie karo Ukrainoje poveikį Rusijos ekonomikos ateičiai dėl griežtų Vakarų sankcijų, greičiausiai rodo, kad Kremliaus vadovas klaidingai manė, jog jos nesukels didelių išlaidų.
2022 m. vasario 26 d. Rusijos pajėgų nesėkmė Kijevo mūšyje, o kartu ir Kremliaus karo planas, privertė V.Putiną priimti sudėtingus sprendimus, nes Kremlius kariavo vis brangesnį ir ilgesnį konvencinį karą. Tačiau V.Putinas ir toliau nebuvo linkęs įsakyti atlikti sudėtingus pokyčius Rusijos kariuomenėje ir visuomenėje, kurie veikiausiai yra būtini norint išgelbėti jo karą.
Pasak analitikų, V.Putinas nuolat ignoravo, atidėliojo arba iš dalies įgyvendino tik kelis būtinus pragmatinius sprendimus, susijusius su invazija.
Po brangiai kainavusio Severodonecko ir Lysičansko užėmimo 2022 m. birželio-liepos mėn. ir kelių nesėkmingų puolimų, dėl kurių buvo išeikvota didžioji dalis įprastinės kariuomenės, V.Putinas vis tiek nesiryžo duoti įsakymo dėl visiškos mobilizacijos.
2022 m. vasarą V. Putinas tikriausiai bijojo supriešinti Rusijos visuomenę, todėl vietoj to pirmenybę teikė palyginti neveiksmingų nereguliariųjų ginkluotųjų formuočių verbavimui ir panaudojimui.
2022 m. vasarą Kremliaus vadovas taip pat stengėsi išlaikyti riboto karo fasadą, kad apsaugotų didžiąją Rusijos visuomenės dalį nuo Rusijos karo Ukrainoje masto ir išlaidų. Be to, nuo karo pradžios iki gruodžio vidurio V.Putinas nedaug viešai rodė su karo veiksmais susijusius pranešimus.
Tačiau Kremliaus vadovas nesistengė nutildyti didelės grupės Rusijos karo šalininkų, ultranacionalistinių pažiūrų karo tinklaraštininkų bei visuomenės veikėjų, kurie palaikė V. Putino karo tikslus, bet ėmė kritikuoti tai, ką jie laikė pusėtinomis Rusijos karo pastangomis.
ISW vertinimu, Kremlius ir Rusijos gynybos ministerija pavėluotai įgyvendina plataus masto karines reformas. Nors ir imtasi tokių priemonių, V.Putinas ir toliau laikosi panašaus rezervuoto sprendimų priėmimo modelio.
Sausio 15 d. JAV karo studijų institutas įvertino, kad Kremlius pavėluotai imasi personalo mobilizacijos, reorganizacijos ir pramonės veiksmų, kuriuos turėjo atlikti prieš pradėdamas invaziją į Ukrainą 2022 m. vasario mėnesį.
Vis dėlto V.Putinas akivaizdžiai vengia skelbti antrąją mobilizacijos bangą, o JAV ir Vakarų pareigūnai pastebi, kad Rusijos prezidentas vėl linksta vykdyti „tyliąją mobilizaciją“, nes nerimauja dėl itin nepopuliarios pirmosios mobilizacijos bangos.
Be to, pranešama, kad V.Putinas atlieka apklausas, siekdamas išsiaiškinti, kaip rusai vertina mobilizaciją, ir nėra apsisprendęs, kada pradėti tolesnę mobilizaciją, nors gynybos ministras Sergejus Šoigu sausio 17 d. paskelbė apie plataus masto reformas, kuriomis siekiama padidinti Rusijos ginkluotųjų pajėgų personalą.
ISW taip pat pastebėjo prieštaringus Rusijos Valstybės Dūmos pareigūnų ir Kremliaus atstovų pranešimus dėl mobilizacijos ir šaukimo į kariuomenę protokolų pakeitimų, kurie galbūt rodo, kad V.Putinas nurodė parengti šias nuostatas, bet nenori apie jas skelbti visuomenei.
Atpirkimo ožiai
V.Putinas ypač pasikliauja „atpirkimo ožiais“, kurie viešai rizikuoja vietoj jo ir prisiima kaltę dėl Rusijos karinių nesėkmių ir nepopuliarios politikos. Kremliaus vadovas taip pat ne kartą kaltino Rusijos gynybos ministeriją dėl visų su dalinės mobilizacijos vykdymu susijusių problemų ir net viešai priekaištavo jai bei ragino įsiklausyti į kritiką.
Per visą karą V.Putinas ne kartą pertvarkė Rusijos vadovybės struktūrą ir dėl bendrų Rusijos karinių nesėkmių kaltę suverčiant atskiriems vadams.
V.Putino valstybinės propagandos tinklai atsakomybę už prieštaringai vertinamą Rusijos pasitraukimą iš vakarinio (dešiniojo) kranto Chersono srities ir Chersono miesto 2022 m. lapkričio mėn. taip pat perkėlė buvusiam Rusijos ginkluotųjų pajėgų Ukrainoje vadui armijos generolui Sergejui Surovikinui, kuris dabar eina Rusijos grupuotės Ukrainoje vado pavaduotojo pareigas.
V.Putinas nuolat naudojosi Rusijos Valstybės Dūma, kad sudarytų sąlygas prieštaringiems sprendimams. Jis ne kartą atmetė kraštutinius Rusijos Valstybės Dūmos siūlymus, tokius kaip „Wagner Group“ įteisinimas Rusijoje arba per karą iš šalies pabėgusių rusų turtų nacionalizavimas.
Anot analitikų, V.Putino nenoras prisiimti riziką, rodo, kad jis ir toliau greičiausiai nesieks branduolinio eskalavimo ar karo su NATO. ISW anksčiau vertino, kad Rusijos konvencinio karo grasinimai NATO neatitinka Rusijos pajėgumų ir kad Rusija naudoja branduolinius grasinimus pirmiausia siekdama įbauginti Vakarus.
ISW teigimu, akivaizdu, kad V.Putinas vertina savo vidaus status quo ir stengiasi vengti rizikingos ir prieštaringos politikos. Jis ne kartą yra atsidūręs tokioje padėtyje, kurioje formuluoja maksimalistinius ir nerealius tikslus, ragina savo vyriausybę ir kariuomenę jų siekti, tačiau susilaiko nuo brangiai kainuojančių sprendimų, kurie reikalauja didelio masto išteklių.
