Tai buvo 36 valandos, per kurias buvo galima išvysti Rusijos prezidento Vladimiro Putino valdymo pabaigą. Beveik kiekvienas veiksmas prieš savaitę buvo neįtikėtinas, o dar prieš 17 mėnesių daug kas buvo tiesiog neįsivaizduojama.
Visų pirma, ištikimas pakalikas pradeda trukdyti Rusijos invazijai bei paskui tvirtina, kad Maskva įvykdė oro antskrydį prieš jo kovotojus. Toliau, pasak J.Prigožino, be susirėmimų užimtas didelis miestas ir tęsiamas žygis per kelis šimtus kilometrų nuo Maskvos. Tačiau staiga yra pranešama, apie gluminantį apsisukimą atgal, argumentuojant siekiu išvengti kraujo praliejimo.
Kremlius teigimu, Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka, kurį V.Putinas, kaip atrodė, vertino su panieka, tarpininkavo sudarant šį dramatišką susitarimą, pagal kurį sukilimo iniciatorius dabar pasirinko tremtį Minske.
Net ir visiems įvykiams jau šiek tiek nuslūgus, tai vis dar neturi didelės prasmės. Svarbu nepamiršti, kad iš J.Prigožino dar turime išgirsti, kad jis sutiko su tremtimi Baltarusijoje, ir pamatyti įrodymų, kad visi jo daliniai iš tiesų pasitraukė. Jis yra atviras dezinformacijos skleidėjas.
Lygiai taip pat įtariai reiktų vertinti ir Kremliaus atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo retoriką šeštadienio vakarą, kuria jis bandė įprasminti šiuos įvykius. Prieš dvi valandas „'Wagner“ užtikrintai žengė sostinės link, o paskui staiga žygis nutraukiamas. Trūksta didelių šios istorijos dalių. Galbūt niekada nesužinosime, kokios jos yra.
Daugybė emocijų galėjo pakeisti J.Prigožino kelią. Ar žygis į šiaurę buvo per lengvas? Ar jis sutiko, kad įžengę į sostinę jo vyrai taps pažeidžiami net ir silpno Rusijos karinio atsako atveju? Ar prie jo neprisijungė pakankamas skaičius reguliariosios kariuomenės karių? Ar jis manė, kad atsitraukimas tik padidins jo palaikymą? Nors iš pažiūros J.Prigožino atsitraukimas daro jį silpnu, per pastarąsias 36 valandas jis buvo pagrindinis sprendimų priėmėjas.
V.Putinui beliko tik reaguoti. Iš pradžių jis tylėjo, o paskui buvo labai piktas ir pasitikintis savimi, žadėdamas „neišvengiamą bausmę niekšams“. Tačiau po kelių valandų visa tai buvo pamiršta. V.Putino emocinė būsena, jei ji būtų žinoma, tikriausiai atskleistų mažiau nei jo veiksmai. Paleisdamas J.Prigožiną ir akivaizdžiai bandydamas užglaistyti visą sukilimą, jis pasirodė kol kas silpniausioje savo būsenoje per 23 metus.
Gali būti, kad dabar V.Putino specialiosios tarnybos persekios „Wagner“ ir jo šalininkus pamažu, atokiau nuo pastarųjų dviejų dienų įvykių ryškumo. Vis dėlto Kremlius irgi sutiko nusileisti. Tai toks žingsnis, kuris prieštarauja viskam, už ką pasisako V.Putinas. Galima tik spėti, jog jis neturėjo kito pasirinkimo: jam trūko pajėgumų, kad būtų tikras, jog galės sulaikyti J.Prigožiną.
Galbūt tai ir yra svarbesnė vadinamojo „Teisingumo maršo“ pamoka. Ne tai, kad samdinių bosas nesiuntė į Maskvą kuklių pajėgų perversmui įvykdyti, bet tai, kad Kremlius turėjo jį paleisti.
V.Putino pažeidžiamumas
V.Putino pozicijos akivaizdžiai silpnėjo dėl katastrofiškai blogo karo valdymo. Tačiau kaip jis bus pašalintas, t. y. kokiomis aplinkybėmis tai būtų galima padaryti, pareigūnams ir analitikams buvo nežinoma. Tai buvo mažai tikėtina galimybė.
Visgi dabartiniai įvykiai leidžia mums pažvelgti į Kremliaus pakabintą užuolaidą, kuria jis naudojosi norėdamas paslėpti savo vidines kovas, nekompetenciją ir silpnumą bei kuri leidžia jam rodyti perdėtą pasitikėjimą savimi.
Dabar tai pamatė ir likęs pasaulis – nuo Ukrainos iki NATO ir V.Putino sąjungininkų. Pastebėtina, kad kai kurie artimi bičiuliai ilgai tylėjo: Kazachstanas ir Iranas, kurie abu Rusijai yra skolingi už praeities įvykius, pavadino tai „vidaus reikalu“.
Galime tik spėlioti, ar mintis apie J.Prigožino vadovavimą sukels paniką Maskvos priemiesčių elitinėse sodybose, kurios palaiko V.Putiną. Tačiau jo pažeidžiamumas dabar akivaizdus, pirmą kartą per 23 metus – du dešimtmečius, per kuriuos jis sukaupė daugybę priešų ir skolų.
Absurdiška teigti, kad pastarosios dvi dienos buvo tik spektaklis, skirtas kaip nors pagerinti V.Putino pozicijas ar suteikti pretekstą rimtesnei eskalacijai. Tai visiškai vidinis reikalas, atitraukiantis dėmesį nuo neatidėliotinų karo poreikių. Tai, kad Kremliaus vadovas atrodo toks vienareikšmiškai silpnas, jokiu būdu negali sustiprinti jo pozicijų.
Taigi, kas dabar laukia Rusijos ir jos nerimaujančių priešininkų? Sunku pasakyti, kas bus toliau, bet tikėtina, kad tai vyks pagal sprogstamai nepastovų pastarųjų dviejų dienų modelį. J.Prigožinas gali išnykti keliems mėnesiams. V.Putinas gali atlikti tam tikrus pokyčius savo kariniame štabe.
Nors viskas gali atrodyti pakankamai „normalu“, tačiau daug kas kardinaliai pasikeitė. Pasaulis po V.Putino bei dramatiška jėga, kurios reikia norint jį įtvirtinti, jau išryškėjo. Atrodo, kad tai jam – pabaigos pradžia.
Aštriausias bet kokių pokyčių katalizatorius bus šios keistos dramos poveikis Ukrainos fronto linijoms. Neįmanoma įsivaizduoti, kad suirutė Rusijoje nepablogino gynybinių pozicijų pietuose ir rytuose – tose pačiose vietose, kur Ukraina veržiasi į priekį.
Optimistiškiausias vertinimas, kurį galima būtų pateikti, yra tas, kad Rusijos karinė moralė, matydama, kaip jos vyriausiasis vadas ir svarbiausias karinis veikėjas įsitraukia į 24 valandas trunkantį tarpusavio konfliktą, turėjo pajusti sąstingį.
Ukraina tvirtina, kad jau veržiasi į priekį. Kol kas per anksti spręsti, kokį poveikį karui turėjo šis „teisingumo maršas“. Tačiau Kremlius turi puikiai suvokti, kokią žalą šie įvykiai padarys tiek V.Putino, tiek J.Prigožino pozicijoms, jei šis karas, kurį Maskva įvardijo kaip egzistencinį mūšį su NATO, galiausiai bus pralaimėtas.
Parengta pagal CNN inf.
