Pirmasis scenarijus – skubus tariamai nepriklausomos valstybės formavimas
Tai, kad Donbaso regione ketinama kurti savarankišką politinę sistemą rodo keli faktoriai. Pirma, palengva didinamas Rusijos karinių pajėgų kiekis. Antra, padažnėję susirėmimai tarp Rusijos karių ir vietinių gaujų lyderių. Trečia, separatistų lyderių likvidavimas. Ir galiausiai, politinių lyderių kaita regione.
Šie požymiai rodo, kad nepaisant Maskvos įtakos, bandymas sukurti valstybę okupuotoje teritorijoje žlugo. To priežastys – nedisciplinuotas sukilėlių elgesys, beveik neegzistuojantis veiksmų koordinavimas, Rusijos siunčiamų produktų ir kitų gėrybių grobstymas, nenoras nutraukti karinius veiksmus, taip pat vietinių lyderių negebėjimas sukurti institucijas, užtikrinančias kasdienių prievolių atlikimą.
Maskva į tai reagavo staigiai, iškart bandydami savo įsikišimu sukurti naują valstybinį aparatą. Į regioną siunčiami patyrę lyderiai, kurie suvaldytų situacija. Rusijos pajėgoms taip pat tenka griežtai tvarkytis su maištaujančiais sukilėlių būriais, siekiančiais prisiplėšti kuo daugiau naudos.
Ekspertai pastebi, kad toks scenarijus, kai valstybingumą Donbaso regione dirbtinai kurs Kremliaus siųsti lojalūs politikai, pareikalaus nuolatinės Rusijos kariuomenės priežiūros ir spaudimo vietinėms sukilėlių grupėms. Be to, tai reikalaus ir padidintos apsaugos, kad nekiltų maištas prieš dažnai nepragmatiškus sprendimus primetančius Kremliaus strategus.
Antrasis scenarijus – Donecko ir Luhansko liaudies respublikų plėtra ir jų nepriklausomybės pripažinimas
Šių dirbtinai kurtų respublikų vadovai jau dabar reikalauja iš Maskvos daugiau veiksmų laisvės. Jie siekia perimti savo valdžion Mariupolį, Artemivską, Severodonecką, Lysyčanską ir Kramatorską, taip sustiprindami ekonominę zoną.
Net ir tokio scenarijaus atveju šios respublikos neturės pakankamai ekonominių resursų, kad galėtų save išlaikyti. Galima bandyti atsiplėšti gamtinių išteklių gausią Ukrainos dalį, pasigrobiant naujos technikos ir sustiprinant besikaunančių sukilėlių moralę. Tai veiks tik trumpą laiką, tačiau būtų reikšminga paspirtis sunkiai besiverčiančioms respublikoms.
Tiesa, tokių teritorijų užėmimas pareikalaus sudėtingų mūšių ir, neabejotinai, atviro Rusijos karinių pajėgų įsikišimo. Akivaizdu, kad abu šie atvejai iššauktų tik dar sunkesnes ekonomines ir politines sankcijas Rusijai.
Kadangi gyventojų skaičius ir kontekstas neleidžia Donbase sukurti „Abchazijos atvejo“, Rusijai tektų aiškinti savo karinį įsikišimą jau ne kaip pagalbą sukilėliams ir žmogaus teisių gynyba, bet kaip atvirus karinius veiksmus interesų zonoje, o tai dar labiau supykdytų Vakarus.
Galbūt platesnis teritorijų užėmimas leistų Maskvai kurį laiką atsipūsti ir pradėti kurti Padniestrės tipo sistemą, kurioje galiotų saviti įstatymai, tačiau iš tiesų vyktų vidinis karas tarp gaujų lyderių, už kurių nugaros stovėtų „taikos palaikymo grupės“.
Trečiasis scenarijus – atiduoti teritorijas Ukrainos žinion kaip visiškai autonomines respublikas
Vienas iš galimų variantų – Kremlius sieks perduoti Ukrainai visą Donbaso regiono infrastruktūros atstatymo naštą. Toks scenarijus užmestų neįtikėtiną ekonominį krūvį ant ir taip nusilpusios ir prie bankroto ribos stovinčios Ukrainos pečių. Tai pakenktų visos šalies politiniam stabilumui.
Dar pavojingiau, kad tokiu būdu būtų bandoma įteisinti separatistų grupuočių lyderius kaip visiškai normalius Ukrainos politinio gyvenimo dalyvius. Nors toks scenarijus atrodo palankiausias Rusijai, jis pareikalaus Kremlių pripažinti vidaus politikos pralaimėjimus.
Tiesa, naudodamasis savo įtaka šalies žiniasklaidai Kremlius gali prastumti tokį žingsnį kaip Donbaso separatistų ir Kijevo susitarimą, kurį pasiūlė „taikdarė“ Rusija. Tokiu būdu Kremlius nusiplautų rankas ir vis dar atrodytų situacijos nugalėtoju.
Ketvirtasis scenarijus – konflikto įšaldymas
Karinio konflikto įšaldymas dabartinėje padėtyje gali būti panaudotas kaip galimybė kurti tariamai nepriklausomas valstybes be ar su teritorijų plėtimu. Kai kurių Rusijos grupuočių nesuvaldymas, baimė, jog į Rusijos teritoriją pradės plusti kriminaliniai veikėjai, teritorijų negebėjimas išlaikyti save ekonomiškai – tai verčia baimintis ilgo konflikto.
Vienintelis Ukrainai tinkamas scenarijus būtų visiškas Rusijos atsitraukimas iš regiono, nutraukiant ginklų tiekimą, stabdant kovotojų siuntimą, Rusijos-Ukrainos sienos kontrolės atkūrimas. Vis dėlto, dabartinė Rusijos valdžia nesirengia taip lengvai atiduoti to, kas užimta.
Sąžininga teigti, kad Rusijos valdžia kol kas nesugebėtų savarankiškai nutraukti konflikto Rytų Ukrainoje. Panašiau, kad konfliktas bus tik labiau eskaluojamas. Scenarijus, kurio norėtų Vakarai ir Ukraina tikrai neįtiks Kremliui.
Tai verčia teigti, kad veiksmingiausiu būdu išlieka spaudimas Rusijai, kartu siekiant taikos Rytų Ukrainoje atkūrimo. Taip būtina reikalauti Ukrainos teritorijos atkūrimo, ginklų tiekimo ir separatistinių idėjų propagandos sustabdymo.
