Anot J.Bugayovos, Vakarai turėtų nustoti eikvoti išteklius bandydami pakeisti realybę, kurios jie nekontroliuoja, ir sutelkti dėmesį į tai, ką jie gali pakeisti: atimti iš Rusijos galimybę vykdyti karą prieš Ukrainą.
Derybos, paliaubos ir taikos susitarimai – tai ne karo stabdymas, o greičiau palankesnių sąlygų Kremliui sudarymas, kad ateityje jis galėtų atnaujinti puolimą prieš Ukrainą. Tai priemonės tiems patiems tikslams pasiekti – visiškai kontroliuoti Ukrainą ir sunaikinti Ukrainos valstybingumą bei tapatybę.
Esminis JAV interesas užkertant kelią būsimiems Rusijos išpuoliams prieš Ukrainą gali būti geriausiai įgyvendintas atimant iš Rusijos galimybę vykdyti tokius išpuolius.
Pasak ISW, neatidėliotinas reikalavimas turėtų būti – išsaugoti Ukrainos mūšio lauko dinamiką, atsižvelgiant į galimą atnaujintą Rusijos puolimą šią žiemą, ir užtikrinti, kad Ukraina turėtų kuo palankesnę padėtį.
Nuolatiniai ketinimai
V.Putinas Rusiją ruošia ilgam karui, teigia JAV karos studijų analitikai. Gruodžio 7 d. jis aiškiai pasakė, kad „specialioji operacija“ bus „ilga“.
Jis tikriausiai taip sudaro sąlygas papildomai mobilizacijai bei orientuoja Rusijos gynybos pramonės bazę, kad ji palaikytų ilgalaikes karo pastangas. Anot analitikų, jo sėkmė šiose pastangose gali būti ribota, tačiau jo ketinimai yra aiškūs.
Jų teigimu, tikėtina, kad Kremliaus ketinimai kontroliuoti Ukrainą pergyvens pačio V. Putino planus. V. Putinas savo tikslus indoktrinuoja į Rusijos oficialias struktūras, teisės aktus, informacinę erdvę ir visuomenę.
Rusijos elitas iš esmės pritaria šiam ketinimui, skiriasi tik jų požiūris. Vieni siekia visiškos pergalės Ukrainoje bet kokia kaina, kiti – pergalės, bet ne Rusijos galios likučių sąskaita.
Pasak analitikų, antiukrainietiškos ir antivakarietiškos nuotaikos Rusijos gyventojų tarpe greičiausiai tik stiprės, Kremliaus propagandai stiprėjant, Rusijos nuostoliams mūšio lauke didėjant, o karui nepritariantiems rusams patiriant vis didesnes represijas.
„Kremliaus ketinimų nelankstumas neapsiriboja vien Ukraina. Rusijos tikslas visiškai pajungti Baltarusijos kariuomenę taip pat išlieka nepakitęs“, – karo Ukrainoje analizėje nurodo analitikai.
Jų teigimu, šioms pastangoms trukdė Rusijos nesėkmės Ukrainoje, suteikusios Baltarusijos prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai erdvės manevrams. Jei Rusija įtvirtins savo laimėjimus Ukrainoje, Kremlius neabejotinai bandys užbaigti Baltarusijos absorbciją, ir vertinant kritiniu požiūriu, susieti savo karinius laimėjimus tarp Ukrainos ir Baltarusijos.
ISW pranešime nurodoma, kad Moldova taip pat jau daugelį metų užima svarbią vietą Kremliaus sąraše. Ilgainiui Kremlius gali bandyti susieti savo teritorinius laimėjimus už Ukrainos ribų, integruodamas kitas Rusijos neteisėtai okupuotas teritorijas, pavyzdžiui, Padniestrę.
Analitikų teigimu, tai priverstų NATO laikytis kardinaliai kitokių karinės laikysenos reikalavimų, o tai būtų ypač sudėtinga, jei JAV turėtų veikti Ramiojo vandenyno regione.
V. Putino tikslai Jungtinių Valstijų atžvilgiu taip pat nepasikeitė. Neseniai pasakytoje kalboje V. Putinas aiškiai pasakė, kad jis vis dar ketina „sugriauti Vakarų hegemoniją“.
Dėl šių priežasčių Vakarų bandymai derybomis ir pastangomis „iš naujo nustatyti“ santykius su Rusija pakeisti V. Putino nuomonę dėl Ukrainos visada turėjo mažai šansų pasiteisinti. Vakarų veiksmai buvo vienas iš veiksnių, bet niekada ne pagrindinis V. Putino užsienio politikos variklis.
Kintamas pajėgumas
Rusijos gebėjimas veikti pagal savo ketinimus taip pat svarbus. Anot analitikų, apriboti Rusijos gebėjimą vykdyti agresiją yra ir galimas, ir vienintelis metodas, pakeitęs Kremliaus elgesį praeityje.
Ukraina ir Vakarai ne kartą privertė V. Putiną rinktis mažesnius nei jo išsikeltus tikslus.
„Rusija paliko Kijevo ašį ne todėl, kad atsisakė plano užimti Kijevą, o todėl, kad Rusija buvo priversta pasitraukti. Rusijos pareigūnai pareiškė, kad „Rusija yra Chersone amžinai“, bet paskui Rusija buvo išstumta. Visos žemės, kurias Rusija prarado 2022 m., buvo priverstinio Rusijos atsisakymo nuo pozicijų rezultatas“, – teigė analitikė N.Bugayova.
2014 m. Kremlius nesugebėjo užimti šešių Ukrainos regionų (be Krymo) ne todėl, kad pasikeitė Rusijos tikslai, o todėl, kad Rusija buvo sustabdyta.
Kremliui taip pat vis dar nepavyksta priversti Baltarusijos – bent jau kol kas – visiškai atiduoti savo pajėgas Rusijos karui Ukrainoje, nepaisant nuolatinių bandymų tai padaryti ir metų metus bei milijardus investuotų lėšų į A. Lukašenkos režimo kontrolę.
Mūšio lauko pralaimėjimai Ukrainoje privertė Kremlių permąstyti savo tikslus informacinėje erdvėje – net ir tada, kai tikrieji Kremliaus tikslai liko nepakitę.
Rusijos propagandistai, siekdami pateisinti Rusijos karines nesėkmes, turi iš naujo apibrėžti savo melagingus pasakojimus apie priešą, su kuriuo Rusija kovoja, nuo „nacių Ukrainoje“ iki „NATO ir kolektyvinių Vakarų“.
Rusų „ekspertai“ išstūmė pagrindinio Rusijos propagandisto Vladimiro Solovjovo teiginį, kad Chersono sritis yra visiškai rusiška, nors šis teiginys įtvirtintas Rusijos konstitucijoje.
Ukraina vis dar turi postūmį ir, jei bus tinkamai remiama, gali išlaisvinti daugiau savo teritorijos ir žmonių. Anot ISW, Rusija prarado iniciatyvą dar 2022 m. vasarą. Ukraina šiuo metu vykdo veiksmingas nuoseklias operacijas Charkovo ir Chersono srityse ir rengia papildomas operacijas.
V. Putinas siekia palaužti Ukrainos pagreitį dėdamas pastangas į kelis pagridninius veiksnius: strateginio bombordavimo kampaniją ir puolimą Donecko srityje. Taip pat sutelkiamas dėmesys ir į informacinę operaciją, kuria siekiama suklaidinti Vakarus dėl Ukrainos kontrpuolimo perspektyvų ir dėl Kremliaus ketinimų.
Rusija per trumpą laiką negali išspręsti savo pajėgų generavimo problemų. V.Putinas įsiveržė į Ukrainą turėdamas nepakankamus išteklius, kuriuos Rusija išeikvojo siekdama ribotų laimėjimų, įskaitant puolimus Mariupolyje ir Severodonecke.
Rusijos puolimas Bachmute vyksta pagal tą patį modelį. V.Putinas nusprendė nesuteikti Rusijos kariams reikiamo atokvėpio, kad šie galėtų tinkamai pasiruošti kitiems mūšiams, o vietoj to išvedė savo pajėgas į lauką tęsti puolamųjų operacijų.
„Rusijos pastangos vienu metu vykdyti gynybines ir puolamąsias operacijas ir kartu bandyti atkurti savo pajėgas neleidžia Rusijos pajėgoms persitvarkyti“, – nurodo ISW analitikai.
Jei V.Putinui pavyks įšaldyti fronto liniją – o tai užtikrintų paliaubos ar kitaip sulėtintas Ukrainos kontrpuolimas – jis įgis laiko bent iš dalies atkurti pajėgumus, kad galėtų siekti savo tikslų kontroliuoti Ukrainą.
Trumpalaikis karo veiksmų nutraukimas dabartinėmis linijomis Rusijos pajėgoms suteiktų galimybę atkurti savo pajėgas. Ankstyvas taikos susitarimas yra viena iš nedaugelio Kremliaus galimybių atkurti Rusijos kariuomenę per šaukimo į kariuomenę ciklus ir įšaldyti fronto linijas į geriausią įmanomą konfigūraciją, kokios V.Putinas gali tikėtis šiame kare.
Atokvėpis taip pat sumažintų vidaus spaudimą pačiam V.Putinui. Kiekviena nesėkmė mūšio lauke mažina Kremliaus vadovo vidaus atsparumą.
Anot ISW analitikų, todėl labai svarbu, kad Jungtinės Valstijos padėtų Ukrainai neleisti Rusijai atsikvėpti mūšio lauke. Tai reiškia, kad reikia tinkamai aprūpinti Ukrainos kontrpuolimą šią žiemą, atsižvelgiant į galimą atnaujintą Rusijos puolimą, ir pasinaudoti Ukrainos tebevykstančiu pagreičiu.
Karinis atramos taškas Ukrainoje yra pagrindinė Kremliaus gebėjimo vykdyti būsimus išpuolius sudedamoji dalis.
Toks atramos taškas kelia nuolatinę grėsmę Ukrainos išlikimui. Rusija bet kokią turimą teritoriją, ypač strategiškai svarbiuose Ukrainos pietuose, panaudos kaip atspirties tašką išpuoliams. Tos teritorijos taptų Rusijos karinėmis bazėmis, jei kovos būtų nutrauktos anksčiau laiko.
„Įsivaizduokite, kiek toli Rusija galėtų pasistūmėti į priekį ateinančiais metais, jei iš šių priešakinių pozicijų Ukrainoje atnaujintų savo karinį puolimą, – teigia JAV analitikai. – Išsiplėtus Rusijos karinei bazei, Ukrainai taip pat kiltų milžiniški reikalavimai ginti daug didesnę fronto liniją nei per pastaruosius aštuonerius metus“.
Pagrindiniai kariniai pajėgumai
V. Putinas nedvejodamas paaukos daugiau savo pajėgų siekdamas savo tikslų Ukrainoje. Dėl šios dinamikos klausimas dėl Rusijos gebėjimo gaminti ir išlaikyti sunkiąją ir pažangiąją ginkluotę yra vienas iš esminių šio karo dinamikos veiksnių.
Anot analitikų, labai svarbu neleisti Rusijos kariniam-pramoniniam kompleksui patekti į pasaulines rinkas. Vakarai ėmėsi tam tikrų veiksmų šiuo atžvilgiu, tačiau Rusija ir toliau apeina eksporto kontrolę.
Rusijos gebėjimas apsirūpinti technologijomis iš Irano, Kinijos ir kitų šalių yra dar vienas Rusijos pajėgumų elementas, kurį Vakarai turi pažaboti.
„Dar vienas svorio centras ribojant Rusijos galimybes ateityje surengti išpuolius prieš Ukrainą yra įsipareigojimas ilgalaikėje perspektyvoje stiprinti Ukrainos gynybą ir keisti NATO laikyseną“, – rašo analitikai.
Kompensaciniai pajėgumai
Informacinės operacijos buvo pagrindinis Kremliaus kompensacinis pajėgumas. ISW 2020 m. įvertino, kad mažėjant jo ir Rusijos realiajai galiai, V.Putinas taps vis labiau priklausomas nuo savo gebėjimo formuoti suvokimą pasaulyje ir šalies viduje.
Kuo labiau Kremlius pralaimi mūšio lauke, tuo daugiau Rusija investuoja į manipuliavimą suvokimu – geriausias to pavyzdys yra vėl atsiradęs pasakojimas apie paliaubas.
„Rusija informacinėje erdvėje – tiek pasaulinėje, tiek nacionalinėje – yra gynybinėje padėtyje. Tai didelis Jungtinių Valstijų ir Ukrainos pranašumas. Jei Rusija gaus atokvėpį mūšio lauke, jei kovos nutrūks, Kremlius galės grįžti prie vieno iš nedaugelio dalykų, kuriuos jis moka gerai valdyti – manipuliuoti suvokimu“, – nurodo ISW.
Anot analitikų, eskalacijos rizika santykiuose su Rusija yra nuolatinė, ir Jungtinės Valstijos neturėtų savęs varžyti, ypač kol Kremlius yra santykinai silpnesnis.
„Eskalacijos rizika, kurios baiminasi Jungtinės Valstijos, visada išliks. Kremlius grasins ta pačia eskalacija, kai kitą kartą pereis į puolimą – o taip atsitiks, jei Kremlius išlaikys savo laimėjimus Ukrainoje, – teigia JAV karo studijų instituto analitikai. – Jei Jungtinės Valstijos nuspręs savarankiškai susilaikyti dabar, kai V. Putinas turi ribotą įtaką, jos visada susilaikys, taip pat ir tada, kai Kremlius vėl taps stiprus“.
V. Putinas turi labai nedaug eskalacijos variantų, kurie turėtų bent kokią galimybę pasiekti jo tikslus Ukrainoje ir nesukeltų itin didelių išlaidų ir rizikos jo režimui. Jungtinės Valstijos taip pat turi būdų, kaip apriboti net ir šias galimybes – pirmiausia strateginio atgrasymo priemonėmis.
Anot analitikų, Jungtinės Valstijos turi padėti Ukrainai išlaisvinti savo teritorijas ir žmones, vykdydamos plataus masto kontrpuolimą, arba rizikuoja ateityje susidurti su tuo pačiu iššūkiu ir ta pačia eskalacijos rizika blogesnėmis sąlygomis.
Rusijos karinis įsitvirtinimas Ukrainoje kelia grėsmę JAV interesams, nes tai reiškia didžiulius būsimus karinius ir ekonominius reikalavimus Jungtinėms Valstijoms, NATO ir Europos Sąjungai, sukuria papildomą pažeidžiamumą ir kelia tą pačią eskalacijos riziką.
Parengta pagal understandingwar.org inf.
