Iš La Linėjos į Gibraltarą ir atgal. Toks vaizdas daugelį metų buvo įprastas, mat ispanai traukdavo į britams priklausančią teritoriją pigesnių cigarečių ir degalų.
O dabar Uola – taip vadinamas Gibraltaras – daugeliui vargingiausio Ispanijos miesto gyventojų yra svarbesnė nei bet kada anksčiau.
Daugelį metų ispanai griežė dantį ant britų tikindami, kad Gibraltaras turėtų priklausyti Ispanijai. Tačiau dabar La Linėjos gyventojai, regis, gali dėkoti likimui, kad taip nėra.
Didesnį kontrastą sunku rasti visoje Europos Sąjungoje – mat Gibraltare žmonės gyvena pasiturimai, o už sienos skursta.
La Linėjos gyventojai į Gibraltarą veržiasi dirbti bet kokio – valytojos, auklės, sodininko ar kitokio, kad ir nelegalaus, nes La Linėjoje darbo jau seniai nėra.
Valdininkai – prie skurdo ribos
La Linėjos miesto gyventojai jaučiasi palikti likimo valiai.
Skaudžiausios 64 tūkst. gyventojų turinčio miesto žaizdos – bankrutuojanti seniūnija bei 40 procentų siekiantis nedarbas.
850 seniūnijoje dirbančių valstybės tarnautojų net devynis mėnesius negavo atlyginimo. Tik balandžio mėnesį, po 9 mėnesių pertraukos, seniūnijos darbuotojams vėl buvo pradėta atlyginti už darbą.
Šitiek laiko be įplaukų daugelį šeimų įstūmė į ekstremalią situaciją: vienų seniūnijos darbuotojų namuose jau buvo išjungta elektra, kitų šaldytuvai ištuštėjo taip, kad jie jau keli mėnesiai minta iš „Caritas” rengiamų labdaros akcijų.
Tikėdamiesi, jog pagaliau jiems vėl bus pradėti mokėti atlyginimai, La Linėjos seniūnijos darbuotojai kasdien ateidavo į darbą. Kai kurie liko visai be santaupų ir netgi patys metėsi į cigarečių kontrabandą.
„Išėjusi iš darbo aš einu į Gibraltarą nusipirkti keleto cigarečių pakų. Taip užsidirbu po šešis eurus per dieną, iš jų ir gyvenu. Cigarečių kontrabanda – pagrindinė vietos gyventojų veikla”, – sako atlyginimo beveik metus negavusi valytoja seniūnijoje dirbanti moteris.
Miestą smaugia skolos
Neseniai į valdžią atėjusiems socialistams iki tol valdžiusi Liaudies partija paliko štai tokį balansą: 120 milijonų eurų privačios skolos, 45 milijonai skolos teisėsaugai už nesumokėtas baudas bei 39 milijonai eurų skolos už nesumokėtas socialines įmokas.
Dėl pastarosios skolos seniūnijos darbuotojai ir buvo netekę atlyginimų – valstybė jiems šiais metais negrąžino tradicinių 15 milijonų eurų iš biudžeto.
Kaip nedidelio miesto seniūnija sugebėjo šitaip prasiskolinti? Žvelgiant iš arčiau į tai, kas pastaraisiais metais darėsi šioje ir kitose Andalūzijos regiono seniūnijose, toks balansas visai nestebina.
Liaudies partija per savo valdymo metus padvigubino seniūnijos personalą.
Čia dirbo net 24 advokatai ir 8 psichologai, o durininkai gerais laikais uždirbdavo po 4,5 tūkst. eurų. Besaikis švaistymas ir grobimas La Linėjos seniūniją įstūmė į bankrotą, o už tai turi mokėti jos darbuotojai.
Gyvenimas amžiname užribyje
Nuo pat savo istorijos pradžios, kai 1713 metais britai užkariavo Gibraltarą, La Linėja tapo britų kolonijos užribiu. Apie tai byloja ir miesto pavadinimas – „Linea”, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia „linija”.
„Dabar situacija čia labai sunki, bet ji niekada lengva ir nebuvo. Skurdas ir nedarbas visada žymėjo šio miesto trajektoriją.
Tai vieta – be išteklių, visiškai priklausoma nuo klestinčio kaimyno – Gibraltaro.
La Linėja skiriasi netgi nuo kitų Ispanijos miestų – čia kontrabanda buvo ir bus pragyvenimo šaltinis”, – „Lietuvos rytui” sakė La Linėjoje atostogas praleidusi antropologė fizioterapetė Carmen Campoy.
Abu C.Campoy tėvai kilę iš La Linėjos ir abu yra iš ten emigravę į Kataloniją.
„Jaučiuosi dėkinga tėvams, kad jie iš čia emigravo. Katalonijoje turiu kur kas daugiau galimybių negu čia, kur beveik visos moterys dirba valytojomis ir pardavėjomis”, – pasakojo ligoninėje personalo vadybininke dirbanti C. Campoy.
Anot moters, vienintelis dalykas, be kontrabandos, kuris gelbėja vietos gyventojus, – tai linksmas jų temperamentas.
„Pusbrolis, kuriam greitai bus nutrauktos bedarbio išmokos, man sakė: „Mums kartais trūksta pinigų maistui, bet esu linksmas, mano žmona ir vaikai – taip pat. Tačiau mes vis vien mokame džiaugtis gyvenimu”, – sako giminaičius La Linėjoje lankiusi antropologė.
La Linėjoje nėra nei fabrikų, nei viešbučių, nei turizmo.
„Mes esame Europos užpakalis”, – neslėpė vienas vietos gyventojas.
Beveik nebeveikiančiame La Linėjos turguje mėsos prekystalį turintis mėsininkas Pedro skundžiasi nuolatiniu klientų mažėjimu.
„Iš pradžių skolindavau prekes, bet juk negali duoti vienam, kad atimtum iš kito. Todėl dabar parduodu tik tiems, kurie turi grynųjų. La Linėja skursta. Iš tikrųjų kaip gali laikytis miestas, kurio didžiausias fabrikas – seniūnija – yra sustojęs?” – klausia pardavėjas.
Šveičia turtuolių namus
Dešimt tūkstančių žmonių kasdien kerta sieną tarp skurdo ir gerovės – iš La Linėjos jie keliauja dirbti kad ir juodų darbų į Gibraltarą.
Kontrastas tarp skurdo ir gerovės, iki kurios vos šimtas metrų, – didžiausias Ispanijoje. La Linėjos gyventojams Gibraltaras – vienintelė viltis. Ir neatrodo, kad kas keistųsi.
Rytais iš La Linėjos į Gibraltarą traukia virtinės žmonių.
Pavyzdžiui, policininkas iš ispanų miesto dirba daktaro sodininku Gibraltare.
O tūkstančiai moterų britų pusėje darbuojasi valytojomis bei auklėmis – daugiau kaip pusė jų dirba nelegaliai ir nėra apdraustos.
Dažniausiai La Linėjos gyventojai dirba Gibraltare vasarnamį turintiems turtuoliams britams, prasigyvenusiems iš interneto žaidimų.
Gibraltare yra įsikūręs šių žaidimų kompanijos biuras ir jo darbuotojai retkarčiais aplanko čia esančias prabangias vilas.
Prieš Gibraltaro turtuolių vizitus La Linėjos gyventojai pripildo jų šaldytuvus gėrybėmis ir iššveičia grindis.
Jiems mokama po 8 eurus už valandą, tačiau tai anaiptol nėra pastovaus darbo garantija.
Gyvena iš tabako kontrabandos
30 eurų – tiek kasdien iš Gibraltaro po bloką cigarečių pernešantis La Linėjos gyventojas gali užsidirbti per savaitę.
Todėl nenuostabu, kad dauguma darbo neturinčių La Linėjos žmonių užsiima nelegaliu verslu – tabako kontrabanda.
Beje, dažniausiai moterys, kurios La Linėjoje vadinamos „matuteras”. Tokioms moterims tai nėra nusikaltimas, o tiesiog profesija. Geriausios „matuteras” – apkūnios, nes tarp laisvų drabužių klosčių lengviau paslėpti gabenamas cigaretes.
Tos moterys – jeigu policijos pareigūnai jų neužregistruoja – La Linėjoje persirengia ir vėl grįžta į Gibraltarą.
Dėl suintensyvėjusios kontrabandos La Linėjoje jau uždaryta nemažai legalių tabako kioskų.
„Net 55 proc. cigarečių, parduotų La Linėjoje ir apylinkėse, yra nelegaliai atgabenta iš Gibraltaro.
Net 100 iš 350 zonoje esančių kioskų gresia bankrotas”, – sako Felipe Espinoso, Tabako gaminių pardavėjų asociacijos prezidentas.
Šešėlinė ekonomika Andalūzijoje klestėte klesti. Ištisos šeimos iš Sevilijos ar Chereso miestų savaitgaliais traukia į Gibraltarą.
„Jie atvyksta į La Linėją mus ignoruodami – pietus atsiveža kartu su savimi, o vėliau traukia į Gibraltarą ir parsineša cigarečių, užsidirbdami 300 eurų.
Prieš išvažiuodami jie dar įsipila Gibraltare pigių degalų – ir taip iki kito savaitgalio”, – sako vienas La Linėjos civilinės gvardijos leitenantas.
Pateko į užburtą ratą
Kaip į tokią padėtį patenka net valdininkai, neslepiantys nelegalios veiklos? Tai La Linėjoje – nesunku, o į skolų liūną galima patekti netgi ir sąžiningai, stropiai dirbant.
Štai keturiasdešimtmetis Juanmi dabar gydosi nuo depresijos, nes likęs be atlyginimo net devynis mėnesius jis taip prasiskolino, kad dabar nebežino, kaip išbristi iš liūno.
Seniūnijoje šiukšlininku nuo 1996 metų dirbęs vyras gaudavo po 1400 eurų per mėnesį.
Sausį Juanmi atsidūrė ligoninėje, nes buvo surengęs bado streiką reikalaudamas iš seniūnijos išmokėti atlyginimą.
„Man reikia išmaitinti tris vaikus ir anūkę. Kartais vakarienei turime vieną keptą kiaušinį.
Kadangi mano anūkei tik treji metai, ji visuomet pavalgo pirmutinė. Kasdien suku galvą, iš kur gauti maisto”, – pasakoja dėl tokios situacijos į depresiją puolęs vyras.
Su ašaromis akyse vyras pasakoja, kad jo vyresnysis sūnus mokykloje neturi ko atsinešti pusryčiams, o kiti vaikai jį dėl to nuolatos erzina.
„Dabar nusprendžiau, kad tomis dienomis, kai neturėsiu ko įdėti pusryčiams, neleisiu jo į mokyklą – nenoriu, kad vaikai iš jo tyčiotųsi ir jis grįžtų verkdamas”, – sako Juanmi.
Vyras pasakoja, kad jam dažnai ateina į galvą mintys apie savižudybę.
„Kai tik nustoju gerti tabletes, nes neturiu už ką jų nusipirkti, man iškart pablogėja.
Man seniūnija yra skolinga 12 tūkst. eurų, o aš jų prašau, kad sumokėtų bent 1850, kurių man verkiant reikia, kad mūsų neišvarytų iš namų.
Iš manęs antstoliai jau atėmė automobilį, motociklą, pardaviau mobilųjį telefoną, buto remontą pamiršome, nes nebeturėjau iš ko mokėti darbininkams. Jau ne sykį kreipiausi į „Caritas” organizaciją”, – pasakoja vyras.
Jis tikino esąs skolingas jau per 100 tūkst. eurų.
Tačiau ironiška tai, jog į teismą jį padavė Andalūzijos vyriausybė.
Ta pati, kuri turėtų duoti lėšų seniūnijai jo atlyginimui išmokėti. Bet neduoda iki šiol.
„Pamėgink paaiškinti valdžiai, kad nemoku ne todėl, kad nenoriu, o todėl, kad ji pati man yra skolinga.
Kai man pradės mokėti atlyginimą, turėsiu iš karto jį visą atiduoti už skolas”, – skundžiasi į užburtą ratą patekęs Juanmi.
Iš balos brenda lėtai
„Mokėk arba atsistatydink” – tokius plakatus La Linėjos merė Gemma Araujo mato kiekvieną dieną.
Jos kolegų paliktos skolos dabar neduoda šiai Socialistų partijos narei ramybės.
Nors sausio pabaigoje seniūnijos darbuotojams buvo išmokėti praėjusių metų liepos ir rugpjūčio atlyginimai, o balandžio mėnesį buvo pradėta vėl reguliariai mokėti algas, seniūnija savo darbuotojams vis dar skolinga 7 mėnesių atlygį.
Profsąjungos, ginančios darbuotojų teises, negaili kritikos G. Araujo strategijai.
„Ji nuolatos kartoja, kad seniūnijos skolos – ne jos kaltė.
Bet, būdama merė, ji privalo rasti sprendimą ir išmokėti skolas darbuotojams.
Jau praėjo metai nuo tada, kai G. Araujo sėdo į mero kėdę, tačiau išeities ji kol kas nesurado”, – piktinasi profsąjungų vadai.
Andalūzijos regiono vyriausybė skyrė pusantro milijono eurų seniūnijos darbuotojų atlyginimams.
Tačiau dar lieka 11 milijonų skolos darbuotojams ir seniūnija neturi jokio plano, kaip ją grąžinti.
Dar blogiau, atrodo, kad į panašų skolų liūną klimpsta ir visa šalis. Kai kurie turtingi ispanai liūdnai juokauja: „Norite sužinoti, kaip atrodys Ispanija po kelerių metų? Užsukite į La Linėją.”
