„Oans, cva, gsuffa!” – jau antra savaitė skamba Miunchene. Ir ne tik bavariškai. Didžiulėse palapinėse susėdę ir prie barų sustoję atvykėliai iš Vokietijos, Rusijos, JAV ir, žinoma, Lietuvos skanduoja: „Viens, du, geriam!”
Alaus mėgėjams jau nebereikia aiškinti, kas yra „Oktoberfest” arba „Vyzn”, kaip sakoma Bavarijoje. Didžiausia alaus šventė Miunchene seniai garsėja ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.
Dauguma šventės lankytojų apsirengę alaus šventės uniforma – tradicinėmis bavariškomis odinėmis kelnėmis ir tautinėmis bavariškomis suknelėmis su didžiule iškirpte – vadinamosiomis „Dirndl”.
Tiesa, pastarosios gerokai šiuolaikiškesnės. Taip patogiau.
Šventė Terezijos pievoje įkvėpė rengėjus Hanoveryje, Austrijoje ir Australijoje, Kanadoje ir JAV, Pietų Amerikoje ir net Kinijoje.
Ten taip pat groja bavariška muzika, svečiai geria alų iš litro talpos bokalų ir valgo keptą vištą arba kiaulienos kepsnius.
„Oktoberfest” jau seniai tapo eksporto preke – tokia, kaip vokiški automobiliai ar bendrovės „Siemens” turbinos. Tačiau originalas lieka originalas. Jis nepakartojamas.
Už palapinių virsta ąžuolai
Ir šiemet, nors pliaupė lietus, rugsėjo 22 dieną, kai Miuncheno meras Christianas Ude išmušė volę iš pirmosios alaus statinės ir žodžiais „O’capft is” paskelbė šventės pradžią, į Miuncheną patraukė tūkstančiai alaus mėgėjų.
Daugelis jų turi tik vieną tikslą: atsigerti alaus. Ne paragauti, ne išgerti, o atsigerti iki soties.
„Pusę vienuolikos visos palapinės buvo perpildytos tiek, kad apsauga lankytojų daugiau nebeįleido – mano kaimynas netrukus užmigo padėjęs galvą ant stalo.
Šalia sėdintys italai kaukė nesavais balsais bavariškas dainas, o kaimynas iš kitos pusės vos apversdamas liežuvį piršosi mano žmonai, kuriai ką tik buvo apvėmęs batus”, – nesirinkdamas žodžių įspūdžiais dalijosi vienas lankytojų.
Dar „gražesni” alaus šventės vaizdai matyti už palapinių: jauni balose prisėdę vyrukai atlapotais marškiniais, su pusiau nugertais buteliais rankose.
Porelės, besiglėbesčiuojančios šlapioje žolėje. Merginos, snūduriuojančios vaikinams ant kelių.
Vaikinai atlapotomis kelnėmis, meiliai apsikabinę medžius.
Gerokai padaugėjo muštynių
Perlipti per pievelėje miegančius „alaus lavonus” – taip vokiečiai vadina iki sąmonės netekimo prisigėrusius šventės dalyvius – jau darosi įprasta.
Aplinkinės gatvės po šventės dažnai lieka nusėtos stiklo šukių ir kitokių „Oktoberfest” liekanų. Aplink tvyro šlapimo ir vėmalų tvaikas.
Kalbama, kad lankytojai kasmet vis agresyvesni.
Policijos pranešimai patvirtina, kad muštynių ir bokalais praskeltų galvų pastaraisiais metais gerokai padaugėjo.
„Gerkim, kol išveš”, – tokiu šūkiu dažnai vadovaujasi „Oktoberfest” dalyviai, kurių pasisėdėjimas neretai baigiasi raudonu kryželiu pažymėtoje palapinėje arba ligoninėje.
Tonos alaus liejasi laisvai
Turbūt nenuostabu, kad didžiausios pasaulyje masinės šventės įvaizdis pastaraisiais metais gerokai pakriko. Milijonams vokiečių ji asocijuojasi su milžiniškomis išgertuvėmis.
„Vyzn” persipildė”, – sako vieni. Ir nežinia, ką jie turi galvoje – 7 milijonus žmonių, kurie apsilanko Miunchene per dvi savaites, ar jų išgerto alaus kiekį.
Praėjusiais metais „Oktoberfest” buvo išgerta 7,5 mln. litrų alaus. Šiemet jo liejosi ne mažiau – jau pirmąją savaitę buvo parduota 3,6 mln. litrinių alaus bokalų. Tai 6 proc. daugiau negu pernai (3,4 mln. litrų).
Šių rekordų pasekmės matomos plika akimi.
Televizijos ekranuose daugėja reportažų, kuriuose liežuvio nebeapverčiantys ąžuolai, besimušantys ereliai ir drąsuoliai paaugliai vaidina kietus vyrukus, kol galiausiai apsivemia prieš kamerą.
Tikriesiems alaus šventės gerbėjams tokie vaizdai spaudžia širdį. Jie vis dar įsitikinę, kad „Oktoberfest” – šauniausia šventė pasaulyje.
Net nepaisant „alaus lavonų” ir alaus kainų – pigiausias litro talpos bokalas alaus šiemet kainuoja 9,3 euro (32 litus).
Dauguma Miuncheno gyventojų mėgsta savo alaus festivalį ir netgi juo didžiuojasi.
Na, ir kas, kad porą savaičių jiems tenka kęsti aplink lyg laukinius besišlapinančius alaus mėgėjus, dar didesnes negu paprastai transporto grūstis ir smirdinčias vėmalų balas.
Negana to, jie ir patys traukia iš spintos odines kelnes ir tautines sukneles ir skuba pasinerti į šurmulį.
Vietos gyventojai draugiški
Maždaug apie pietus alaus palapinės dažnai būna nebe tokios sausakimšos, o liaudiškos kapelos ima groti tradicines pučiamųjų melodijas.
Tada „Vyzn” – pati gražiausia, o alus, vištiena su ridikais ir bavariški bulviniai blynai – patys skaniausi.
Jeigu į paprastą klausimą „Ar jums linksma?” atsakysite paprastu „taip”, tikri bavarai jus netgi pakvies prie savo stalo. Ir dar alaus nupirks. Nesvarbu, kad esate atvykėliai iš tolimo ir bavarų ne itin mėgstamo Berlyno.
„Oktoberfest” – bavariško būdo simbolis. Papročių ir tradicijų šventė, kuria vietos gyventojai dalijasi su visu pasauliu.
Važiuodamas į Miuncheną paprasčiausiai turi nusiteikti, kad alų galima gerti jau 11 valandą ryto.
Iš pirmo žvilgsnio atvykėliams daug kas gali pasirodyti ekstremalu ir net nereikalinga.
Tačiau jau po keleto valandų šurmulio dauguma svečių stojasi ant suolų ir garsiai užtraukia „Auf und nieder” (išvertus iš vokiečių k. „aukštyn – žemyn”). Ir ne vien dėl to, kad išgėrė du bokalus alaus. Juk linksma.
Bavarai saugo savo tradicijas
Vis dėlto „Vyzn” – ne vien alaus palapinės, kuriose sportiškos padavėjos, besibraunančios pro minią su švilpukais, neša po dešimt bokalų vienu metu. Ir nepavargdamos šypsosi nuo ryto iki vėlyvo vakaro.
Už palapinių svečių laukia tradiciniai atrakcionai – pavyzdžiui, „Velnio ratas”. Miuncheno „Oktoberfest” nepamiršta savo 200 metų istorijos ir ją gerbia.
Įsitikinkite patys. Atvažiuokite į Miuncheną – jeigu ne rytoj, paskutinę šventės dieną, tai kitąmet.
Įsiprašę į alaus palapinę, šūktelėkite padavėjai „Oa Mass!” ir gurkšnodami alų pasimėgaukite didžiausia pasaulyje alaus švente.
