Vienas svarbiausių pasaulyje sporto renginių vyks netoli Šiaurės Kaukazo, kuriame iki šiol nesibaigia susidūrimai su islamistų kovotojais.
Iš čia esančios Dagestano Respublikos kilę ir Bostono teroristai čečėnai broliai Carnajevai. Tačiau tai ne šiaip atsitiktinumas.
Pasaulio dėmesiui vėl nukrypus į Kaukazą ypač nervingai jaučiasi Rusija, dėl kurios nesėkmingos politikos kyla grėsmė ne tik jos įvaizdžiui ar saugumui.
Niekas negali garantuoti olimpiados saugumo?
„Situacija Sočyje užtikrinant saugumą bus daug painesnė nei Bostone”, – pažymi Rusijos analitikas Andrejus Soldatovas, interneto portalo agentura.ru, rašančio saugumo klausimais, redaktorius.
Jo teigimu, kadangi 2014-ųjų žiemos olimpiada yra didžiulis sudėtingas renginys, reikės saugoti ne vieną kokį nors sporto objektą, o visą plačią teritoriją. O tai net ir Rusija su visu savo pajėgumu nuo terorizmo židinių netoli esančiame regione vargu ar galės garantuoti.
Teroristams užteks smogti tiktai vieną smūgį ir visos olimpinės žaidynės bus sutrikdytos. Niekas negali garantuoti jų saugumo. Ar tikrai? Nerimo gaidos girdėti ir Rusijos sporto ministro Vitalijaus Mutko žodžiuose.
„Tai, kas įvyko Bostone, yra aliarmo skambutis Rusijai, kuri dar labiau turės sustiprinti saugumo priemones regione”, – teigė V. Mutko.
Prezidentas V. Putinas dar kartą paragino Rusijos slaptąsias tarnybas būti pasirengusias tam, kad teroristai gali pasinaudoti šiomis žaidynėmis siekdami sau naudingų tikslų. Vis dėlto Kremlius supranta, jog jo turimos priemonės įveikti terorizmą yra ribotos.
V. Putino galvos skausmas
Net ir Rusijos analitikai sako, kad kuo arčiau Sočio olimpiada, tuo aiškiau, jog Kremliaus politika neduoda norimų rezultatų Šiaurės Kaukaze.
Teroristinė veikla ten nerimsta, nors Maskva metė dideles pajėgas.
Carnegie fondo Maskvoje analitikas Nikolajus Petrovas pažymi, jog su kiekviena diena, priartinančia olimpiadą, Kremlius vis labiau suvaržomas imtis griežtų karinių priemonių.
Olimpiada turėtų demonstruoti pasauliui, kad Šiaurės Kaukaze problemas Rusija ir jos vadovas V. Putinas išsprendė, bet dabar aišku, kad tai tik iliuzija. O tai kerta per V. Putino autoritetą.
N. Petrovas pabrėžia, jog Maskvos kova su terorizmu Šiaurės Kaukaze vyksta jau 15 metų ir laikas suprasti, kad dabar ginklą į rankas ima vaikai ir anūkai tų, kurie pirmieji stojo į kovą.
O galo terorui Šiaurės Kaukaze vis nematyti, nors federalinės tarnybos nuolat raportuoja apie nukautus kovotojus ir užtiktas vis naujas jų ginklų slėptuves.
Norint suvokti tos niekaip nesiliaujančios kovos su teroristais mastą ir jos plėtrą, pakanka žvilgtelėti vien tik į tai, kas per pastarąjį mėnesį įvyko Šiaurės Osetijoje, iki šiol dar gana ramioje, kalbant apie teroro veiksmus, respublikoje.
Ten Rusijos specialiosios pajėgos įvykdė net keturias antiteroristines operacijas.
O ką kalbėti apie Dagestaną ir Ingušiją, kur įvyksta net 90 procentų viso Šiaurės Kaukazo teroro aktų.
Nepaisant Rusijos aktyvių siekių panaikinti terorizmo grėsmę Šiaurės Kaukaze, šio regiono emyru pasiskelbęs čečėnų kovotojas Doku Umarovas pareiškė, kad į jo vadovaujamą teritoriją bus įtraukta net ir Krasnodaro sritis, kur galios šariato teisė.
Keičiami respublikų vadovai
Nepasiteisinus viltims vien karinėmis priemonėmis išspręsti Šiaurės Kaukazo problemą, Maskva ėmėsi ir politinių žingsnių. Nuspręsta pakeisti vadovus tų respublikų, kuriose neramiausia.
Kaip pažymi Vidurinės Azijos ir Kaukazo analitikai iš JAV Johno Hopkinso universiteto, Kremlius nutarė neleisti Šiaurės Kaukazo gyventojams išrinkti savo vadovų.
Šią teisę visiems Rusijos gyventojams suteikė prezidentas Dmitrijus Medvedevas, išsigandęs 2011 metų antivyriausybinių protestų Maskvoje.
Šiaurės Kaukaze vienas po kito į respublikų vadovų postus siūlomi Kremliui artimi žmonės, dažniausiai iš jėgos struktūrų.
Pirmasis net nebaigęs savo kadencijos turėjo pasitraukti Dagestano prezidentas Mahomedsalamas Mahomedovas. Dabar ir Ingušijos eilė.
Dagestano prezidentas buvo ir pirmasis Šiaurės Kaukazo respublikos lyderis, įsteigęs reabilitacijos komisiją buvusiems kovotojams, kad jie grįžtų į taikų gyvenimą.
Nepaisant to, teroras Dagestane nesiliovė.
Analitikai pažymi, kad dabar dar prisideda ir Kremliaus siųstų jėgos struktūrų atstovų interesų susidūrimas su vietos klanais, o tai rodo, jog ši politika nėra sėkminga.
Čečėnijos lyderio nelies?
Vienintelis neliečiamas lyderis Šiaurės Kaukaze kol kas yra 36 metų Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas.
Jis giriasi, kad jau įvedė tvarką Čečėnijoje. Ir dabar tai esą galėtų padaryti visame Šiaurės Kaukaze.
Bet jeigu V.Putinas ir suteiktų jam tokią teisę, tai pripažintų tik savo bejėgiškumą ir priklausomybę nuo Čečėnijos lyderio.
Anot JAV žurnalo „Foreign Policy”, ši tvarka paremta buvusiais čečėnų kovotojais kare su Rusija, kurie dabar ištikimai tarnauja R.Kadyrovui ir persekioja islamistus.
Poveikis daromas ir per islamistų gimines, nevengiant smurto, kankinimų, žudynių. Pats R.Kadyrovas yra buvusio Čečėnijos religinio vadovo muftijaus, vėliau tapusio prezidentu, sūnus. R.Kadyrovo tėvas žuvo per teroro aktą Grozno stadione.
Yra manančių, kad bombą galėjo padėti dabartiniam Čečėnijos vadovui artimi žmonės.
Šis asmuo V. Putiną laiko savo idealu ir jo vardu netgi pavadino pagrindinę gatvę Čečėnijos sostinėje Grozne.
Dar prieš metus interviu rusų žurnalistei Anai Nemcovai jis pareiškė, kad tie, kurie kritikuoja V. Putiną, yra ne žmonės, o jo asmeniniai priešai. Kol R. Kadyrovas jaučia V. Putino paramą, jis gali daryti ką nori.
Saugumo garantas ar grėsmė?
Beje, dabar pats V. Putinas yra labiau priklausomas nuo R. Kadyrovo nei atvirkščiai. Tai liudija incidentas, kai R.Kadyrovo žmonės, sukėlę konfliktą Maskvoje, buvo išteisinti.
Visiškai nusivylę V. Putino gebėjimais kaip nors sutramdyti R. Kadyrovo žmonių siautėjimus grupė Rusijos slaptųjų tarnybų pareigūnų kreipėsi pagalbos į opozicijos laikraščio „Novaja gazeta” redaktorių Sergejų Kanevą.
Paaiškėjo, jog R. Kadyrovo gvardijos nariai po siautėjimų Maskvoje buvo išteisinti gavus aukščiausios valdžios nurodymą. Manoma, kad nurodymas galėjo ateiti iš Kremliaus.
Specialiųjų tarnybų pareigūnams buvo pasakyta, kad iki Sočio olimpiados R. Kadyrovą ir jo žmones reikia palikti ramybėje. Kai olimpiada praeis, bus galima su juo už viską atsiskaityti.
Tokią Kremliaus išgąstingą laikyseną R. Kadyrovo atžvilgiu paaiškina ir tai, kad nuo Sočio iki Čečėnijos sienos yra tik 600 kilometrų.
Supykęs R. Kadyrovas turėtų pajėgų destabilizuoti padėtį regione. Jei V. Putino ir R. Kadyrovo keliai išsiskirtų, Čečėnija taptų jau ne stabilumo garantu, bet didelių neramumų šaltiniu. O tada Sočio lauktų daug didesnė tragedija nei ta, kuri ką tik nutiko Bostone.
Pavojus iš Sirijos
Papildoma grėsmė, kuri gali irgi rimtai destabilizuoti padėtį Šiaurės Kaukaze artėjant Sočio olimpinėms žaidynėms, kyla iš Sirijos.
Ten, įvairiais duomenimis, sukilėlių gretose kovoja nuo 1 iki 6 tūkstančių čečėnų. Kaip teigia Džeimstauno fondo analitikai, šie kovotojai dabar susivienijo į vieną galingą junginį.
Šiame junginyje, vadovaujant čečėnų karo vadui Umarui Šišaniui, petys į petį kovoja ir kitų Šiaurės Kaukazo tautų atstovai. Kovo pabaigoje visus juos grįžti namo pakvietė Kaukazo vyriausiasis islamiškojo emyrato vadovas D.Umarovas.
Analitikai pabrėžia, kad jeigu kovotojai išgirs šį kvietimą, Šiaurės Kaukaze atsiras galingas junginys, turintis didžiulės karo Sirijoje patirties ir glaudžių ryšių su kitais islamistais, kuriuos jie gali pasikviesti į pagalbą.
Carnegie fondo Maskvoje ekspertas Dmitrijus Treninas būgštauja, kad šie kovotojai į Šiaurės Kaukazą gali atsigabenti ir modernių ginklų.
Ypač košmariškai Rusijai atrodo tai, jeigu islamistai užgrobtų ginklų sandėlius Sirijoje.
Tada į Šiaurės Kaukazą, kaip rašo D. Treninas, galėtų patekti net ir raketų bei cheminio ginklo. Juk nuo Sirijos iki Šiaurės Kaukazo ne taip ir toli: mažiau negu tūkstantis mylių.
Dvi žinios Kremliui
Vienintelė gera žinia po Bostono įvykių Rusijai yra galimybė atnaujinti glaudesnius santykius su JAV.
JAV dienraštis „Christian Science Monitor” su pasitenkinimu rašė, kad Rusijos politikai vis labiau suvokia būtinybę perorientuoti dviejų valstybių tarpusavio santykius.
Nukreipti juos nuo begalinių ginčų ir konfliktų prie tvirtesnio bendradarbiavimo, ypač kovojant su tarptautiniu terorizmu. Dviejų valstybių vadovų pokalbis telefonu rodo, kad gali būti padaryta žingsnių ta linkme.
Tik štai kyla klausimas: kas labiau išsigandęs po Bostono įvykių ir kas bus pasiruošęs labiau nusileisti?
Rusija, kuri ėmėsi vis didesnio spaudimo opozicijai, kai ši surengė seriją protestų prieš V. Putiną, ar JAV, kurios iki šiol kritikavo Kremlių už demokratijos varžymą, oponentų sodinimą į kalėjimą ir jų teismus?
Bet yra ir bloga žinia Kremliui. Pasaulio žiniasklaida vis labiau kelia klausimą: ar Bostono įvykių negalėjo sukelti Čečėnija, kurios vadovą R. Kadyrovą taip remia V. Putinas.
Balandžio 23 d. JAV ambasada Maskvoje nusiuntė misiją į Dagestaną, iš kurios kilę čečėnai broliai Carnajevai. 2012 m. apsilankę Dagestane jie buvo nuvykę ir į Čečėniją, kur artimi giminaičiai dirba R.Kadyrovo vidaus reikalų struktūroje, įvedusioje teroro ir baimės atmosferą Čečėnijoje.
Jeigu šį ryšį tarp Grozno ir įvykių Bostone pavyktų įrodyti, o JAV pareigūnai kaip tik jį ir tikrina, V. Putinui tektų labai nelengvas pasirinkimas.
Nustoti remti Čečėnijos lyderį, kurį dabar Kremlius laiko Šiaurės Kaukazo stabilumo garantu iki olimpiados Sočyje. Arba priešingai – užmerkti akis prieš šį faktą ir vėl užsitraukti JAV, o, matyt, ir kitų šalių nemalonę kaip politikui, dangstančiam tuos, kurie kelia terorizmo grėsmę.
