Protestai Ukrainoje masiniais neramumais virto sausį. Premjerui Mykola Azarovui atsistatydinus, geležinis prezidento Viktoro Janukovyčiaus kumštis kiek atsileido. Bet virš Maidano toliau grėsmingai kabo klausimas, ką darys Vladimiras Putinas.
Rusijos valdžios ryšiai su V.Janukovyčiumi ir Maskvos kišimasis į Ukrainos reikalus iš tiesų buvo bene pagrindinis pretekstas protestams.
Juk būtent prezidentas atsisakė pasirašyti svarbų Asociacijos susitarimą su Europos Sąjunga (ES) ir susitarė priimti 15 mlrd. JAV dolerių paskolą iš Rusijos. O dabar Rusijos politikai ir analitikai atvirai svarsto, ką daryti su Ukraina ir protestuotojais.
Nelauktų prezidento rinkimų
Antai buvęs Rusijos prezidento V.Putino patarėjas, politologas Andrejus Ilarionovas viešai pareiškė, kad Maskvai pastaruoju metu itin knieti užgrobti dalį Ukrainos teritorijos.
Pasak A.Ilarionovo, Maskvos propagandos mašina veikia visu greičiu, ruošdamasi tokiam scenarijui. Šaltiniai Kremliui politologui esą teigė: „Palaukime, kol pasibaigs olimpinės žaidynės Sočyje, ir tuomet raskime sprendimą „Ukrainos klausimui“.
Tokie žodžiai pasirinkti neatsitiktinai. A.Ilarionovas akivaizdžiai daro užuominą į tragiškąjį nacistinės Vokietijos „galutinį žydų klausimo sprendimą“.
Antrojo pasaulinio karo laikų retorika Rusijoje dabar įprasta: kai analitikai kalba apie Maskvos poziciją įvykių Ukrainoje kontekste, jie naudoja žodį „anšliusas“ (anšliusu vadinamas Austrijos prijungimas prie nacių Vokietijos 1938 metais – Red.).
Istoriniais terminais, žinoma, svaidosi ir Vladimiras Žirinovskis, kuris, nors ir yra laikomas Rusijos politikos klounu, dažnai tiesiog garsiai pasako tai, ką diplomatiškai nutyli Kremlius.
„Į Ukrainą siųsime ne karius, o šovinius. Ukrainiečius pabėgėlius išsiųsime į Sibirą, į minus 60 laipsnių šaltį. Jei jums kliudys protestuotojai Rytų ir Pietų Ukrainoje, tegul vietos administracija kreipiasi į mus oficialiai – paprašysime Rusijos vyriausybės apginti rusus tuose regionuose“, – aiškino V.Žirinovskis.
Jo kolega Rusijos Valstybės Dūmoje Romanas Chudiakovas taip pat viešai pasvarstė, kad Ukraina turėtų surengti referendumą dėl prisijungimo prie Rusijos: „Tada mes galėsime padėti“.
Žinoma, V.Žirinovskis garsėja sugebėjimu šnekėti nesąmones. Bet, kaip pastebi A.Ilarionovas, „niekas nė neslepia ruošimosi galimai Rusijos intervencijai fakto“.
Kremlius esą yra pasiruošęs pakeisti dabartinį prezidentą Viktorą Janukovyčių „patogesniu ir ištikimesiu“ pareigūnu – pavyzdžiui, Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretoriumi Andrijumi Kliujevu ar prezidento administracijos vadovu Viktoru Medvečiuku.
Svarbiausia, kad strategai Maskvoje nenusiteikę laukti Ukrainos prezidento rinkimų 2015 metais. Jie norėtų, kad jų planai būtų įgyvendinti per kelias artimiausias savaites.
Parašyti keturi scenarijai
A.Ilarionovo teigimu, Rusijoje yra sudaryti keturi scenarijai, kaip pakeisti situaciją Ukrainoje Maskvos naudai.
Pagal pirmąjį scenarijų Rusija visiškai perimtų Ukrainos kontrolę, į prezidento kėdę pasodindama sau ištikimą prezidentą. Tiesa, po demonstracijų, kai paaiškėjo, kad kijevičius aktyviai palaiko ir žmonės Vidurio bei Vakarų Ukrainoje, tokia galimybė nėra itin realistiška.
Pagal antrąjį Ukrainą taptų federacija ar konfederacija, ir Rusija imtųsi šeimininkauti rytiniuose bei pietiniuose regionuose. Čia vietos gyventojai ištikimi dabartinei valdžiai, be to, čia daug etninių rusų.
Jei Ukrainos federalizavimas pasirodytų neįmanomas, Rusijos vyriausybė yra pasiruošusi ir trečiąjį scenarijų – paskirų miestų kontrolės perėmimą. Realiausi kandidatai – Odesa, Doneckas, Luhanskas. Žinoma, ir Krymo autonominė respublika.
O jei nereali pasirodys ir Rytų Ukrainos miestų aneksija, Maskva pagal ketvirtąjį scenarijų didžiausią dėmesį sutelks Kryme, ypač – Sevastopolyje, kur etniniai rusai sudaro daugiau nei 50 proc. miesto gyventojų.
A.Ilarionovas taip pat cituoja idėjas, kurios pastaruoju metu vis dažniau svarstomos geriausiu eterio laiku Kremliaus kontroliuojamose Rusijos televizijose. Esą „Ukraina yra žlugusi valstybė, o istorinė visų Rusijos žemių suvienijimo galimybė gali būti greitai prarasta, todėl reikia neatidėlioti Ukrainos klausimo sprendimo“.
Kremliaus strategai neva mano, kad toks pats scenarijus puikiai suveikė Gruzijoje, nuo kurios esą savavališkai atsiskyrė Abchazija ir Pietų Osetija, taip patekusios Rusijos globon. Be to, konfliktas Gruzijoje įvyko per vasaros olimpiadą Pekine 2008 metais – tai Rusijai irgi buvo patogu.
Ukrainoje – gandai apie invaziją
Ukrainiečiams agresyvi retorika iš Rusijos pareigūnų lūpų nėra netikėta. 2008 metais, per NATO viršūnių susitikimą Bukarešte, V.Putinas tiesiai pareiškė, kad „Ukraina yra istorinis nesusipratimas, sukurtas Rusijos teritorijoje“.
A.Ilarionovo apibūdinama Kremliaus strategija yra labai artimi populistinio judėjimo „Laiko esmė“, kurį 2011 metais įkūrė prieštaringai vertinamas politikas Sergejus Kurginianas, idėjoms.
„Laiko esmės“ tikslas – Sovietų Sąjungos atkūrimas remiantis atnaujintais principais ir nekartojant senų klaidų. S.Kurginianas savo projektą vadina „SSRS 2.0“, ir atrodo, kad Ukraina į jį įeina.
Pačioje Ukrainoje jau girdėti kalbų apie esą artėjantį Rusijos puolimą. Čia kalbama apie mįslingas kazokų gaujas, jau perėjusias Ukrainos sieną ir ginsiančias rytinių regionų gyventojus nuo protestuotojų.
Kiti priduria, kad prie kazokų jau prisijungė „Nakties vilkai“ - motociklininkų gauja iš Volgogrado.
Savo ruožtu Rytų Ukrainoje nemažai vietos administracijų ruošiasi protestuotojų iš šalies vakarų invazijai. Valdžios pastatai apjuosti spygliuota viela.
Visa tai kol kas atrodo kaip Holivudo juosta. Tačiau ukrainiečiai yra aktoriai, kurie negali pabėgti iš filmo.
Parengė Gintaras Radauskas
