Vakariečiai nustebę, nes laiku nesuvokė, kad Rusijos valdžia nebegerbia Europos taip, kaip iškart po šaltojo karo. Rusija nebemano, kad Vakarai jau nebėra vieningas aljansas – esą jiems terūpi pinigai.
O V.Putino patikėtiniai tai žino asmeniškai. Juk Rusija Europą perka jau seniai. Maskvos turtuoliai įsigiję prabangius butus Londono Vestende ir vilas Prancūzijos Žydrojoje pakrantėje.
Jų vaikai saugiai mokosi privačiose mokyklose Jungtinėje Karalystėje ir Šveicarijoje. O jų pinigai sukišti į Austrijos bankus.
Vidinis V.Putino ratas nebijo ir Europos elito. Kažkada rusai galvojo, kad įtakos lyderiai europoje dirba britų žvalgybai MI6, bet dabar žino geriau – kad padlaižūnai Vakarų aristokratai ir korporacijų vadovai staiga pasikeičia, kai kalba pasisuka apie jų milijardus.
Dabar europiečiai Kremliuje žinomi kaip veidmainiai, padėję rusams suslėpti jų turtus.
Elitui Europoje svarbiau pinigai
Kažkada Rusijos galiūnai klausydavosi, kai Europos šalių ambasados viešai smerkdavo korupciją Rusijos valstybinėse kompanijose. Bet nebesiklauso – nes būtent europiečiai bankininkai, verslininkai ir teisininkai padeda jiems apsaugoti nešvarius pinigus.
Kalbama ne apie didelius pinigus. Kalbama apie ypač didelius pinigus. Net paties V.Putino Rusijos centrinis bankas yra suskaičiavęs, kad iš 2012 metais iš Rusijos išplaukusių 56 mlrd. JAV dolerių du trečdaliai susiję su neteisėta veikla – kyšiais, narkotikų prekyba, mokesčių vengimu.
Bet dėl šių pinigų britų bankininkai tiesia raudoną kilimą rusams oligarchams Londone.
Be korupcijos Europoje, Rusija mato silpnybių ir Amerikoje. Kremliuje nemanoma, kad Europos šalys – išskyrus Vokietiją – yra nepriklausomos nuo JAV. Esą valstybės yra Vašingtono satelitai, kuriuos Baltieji rūmai lyg per šaltąjį karą gali priversti nebendradarbiauti su Maskva.
Kai Rusija mato, kaip Ispanija, Italija, Graikija ir Portugalija varžosi dėl geriausios Kremliaus verslo partnerės ES vardo (mainais į prieš žmogaus teisių pažeidimus užmerkiamas akis), ji mato ir Europą, slystančią Amerikai iš rankų.
Rusija mato ir išsiblaškiusią, besimėtančią Ameriką. V.Putino žygis į Europą šokiravo JAV diplomatinį korpusą.
Amerikiečiai dabar mieliau kalba apie Kiniją, apie Izraelio ir palestiniečių taikos derybas. O Afganistano, Sirijos ir Irano klausimais JAV žūtbūt reikalinga Rusijos parama – dėl sankcijų, dėl taikos derybų.
Maskvoje nesinervinama. Taip, Rusijos elitas viską, kas jiems brangu, laiko Europoje – nekilnojamojo turto ar sąskaitų bankuose pavidalu.
Teoriškai jie pažeidžiami – ES galėtų užversti rusus tyrimais dėl pinigų plovimo ir vizų draudimais. Bet rusai jau senokai stebi, kaip europiečiai nesugeba priimti net ko nors panašaus į JAV galionantį Sergejaus Magnickio įstatymą, draudžiantį daliai Rusijos pareigūnų atvykti į Ameriką.
Todėl V.Putinas spindi pasitikėjimu savimi. Elitui Europoje svarbiau pinigai, o ne stoti Rusijos prezidentui skersai kelio.
Niekas nekalba apie rusiškus milijardus
Įrodymai – po ranka. Kai Rusijos kariai 2008 metais pasiekė Gruzijos sostinės Tbilisio priemiesčius, pranešimų ir pasipiktinimo nestigo. Bet niekas nė necyptelėjo apie rusiškus milijardus Vakaruose.
Kai Rusijos opozicionieriai buvo užversti tiesiog juokingais kaltinimais, ES ėmė skelbti susirūpinimo kupinus laiškus, bet, vėlgi, apie Rusijos turtus Senajame žemyne net neužsiminė.
Kremlius įsitikinęs, kad Rusija dabar žino purvinas Europos paslaptis. Michailo Gorbačiovo laikais Sovietų Sąjungoje dar buvo kalbama apie tarptautinį marksizmą, bet juo niekas nebetikėjo.
Rusija dabar tiki, kad Briuselis tik kalba apie žmogaus teises, bet iš tiesų jomis nebesirūpina. Esą Europą valdo politikai, kurių moralė – kaip liūdnai pagarsėjusių ribotos rizikos fondų vadovų: bet kokia kaina užsidirbti, o pinigus pasidėti sąskaitose užjūryje.
Štai buvęs Jungtinės Karalystės premjeras Tony Blairas dabar patarinėja autokratinio Kazachstano vadovams, kaip pagerinti šalies įvaizdį Vakaruose.
Prancūzijos eksprezidentas Nicolas Sarkozy yra svarstęs įsteigti ribotos rizikos fondą iš pinigų, kuriuos jam būtų skyręs Kataras – absoliutinė monarchija.
Galiausiai buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis yra bendrovės „Nord Stream“, valdančios Baltijos jūros dugnu Rusiją su Vokietija tiesiai jungiantį „Gazprom“ dujotiekį, akcininkų komiteto pirmininkas.
Rusija tiesiog netiki, kad Vakarai surengs ekonominę kontrataką. Juk kaip europiečiai ar JAV taikysis į rusų oligarchų pinigus? Karinis atsakas, Kremliaus manymu, net nesvarstytinas – Amerika esą tik pašūkaus. Atšauks G-8 susitikimą? Kam tai rūpi?
V.Putinas neturi ką prarasti
O kadangi V.Putinas nebebijo Vakarų, jis gali sutelkti dėmesį į tai, kaip jam išlikti valdžioje Rusijoje.
Kai jis 2011-ųjų pabaigoje paskelbė apie planus grįžti į prezidento postą, ir Rusijoje, ir visame pasaulyje daug kas klausė: kodėl?
Ką norėjo V.Putinas pasiekti? Praturtėti dar labiau? Marionetinis, laikinai prezidento pareigas 4 metus ėjęs Dmitrijus Medvedevas bent jau kalbėjo apie Rusijos modernizavimą. Bet kas, išskyrus grėsusį alkį valdžiai, galėjo priversti V.Putiną grįžti?
Juk Maskvą 2011 metų gruodį supurtė masiniai protestai. Daugiau nei 100 tūkst. žmonių susigrūdo prie Kremliaus reikalauti, kad Rusija būtų valdoma kitų ir kitaip.
Protestuotojai buvo išvaikyti, bet režimo savęs pateisinimo problema išliko. V.Putinas prieš 15 metų save reklamavo kaip žmogų, kuris stabilizuos ir praturtins šalį po užtrukusio chaoso. Bet rusai bijo nebe chaoso, o stagnacijos, tad prieš 2012 metų prezidento rinkimus tapo nebeaišku, kam tas stabilumas reikalingas.
Bet tuomet prasidėjo didžiulė propagandos apie Eurazijos sąjungą kampanija. Tai – V.Putino sugalvota posovietinių šalių struktūra. Pirmiausia jis įsteigė Muitų sąjungą – su Baltarusija ir Kazachstanu, kurioje vietos paliko ir Viktoro Janukovyčiaus valdomai Ukrainai.
V.Janukovyčiaus režimas žlugo, bet šou turi tęstis. V.Putinas toliau šlovinamas rusiškose televizijose, nors politikos šalyje esmė – nuslėpti nuo žmonių, kad milijardai dolerių dingsta į Vakarus.
Kažkas pasipiktinęs dėl Kremliaus lėktuvų parko, verto 1 mlrd. dolerių? Kažkam nepatinka, kad į V.Putino parankinių kišenes nusėdo trečdalis Sočio olimpinių žaidynių biudžeto, kuris siekė net 51 mlrd. dolerių? Pamirškite tai: juk Rusija žygiuoja į priekį.
Todėl Krymas V.Putinui puikiai tiko. Juk Krymas – ne Pietų Oserija. Šis regionas – ne tolimas, kalnuotas Gruzijos kaimas.
Krymas – rusiško romantizmo širdis. Šį pusiasalį buvo įsimylėję ir caro laikų aristokratai. Krymas simbolizavo XVIII ir XIX amžiaus Rusijoje gyvavusią fantaziją užkariauti Konstantinopolį ir išlaisvinti graikų ortodoksus nuo musulmonų valdžios.
Ilgą laiką būtent Krymas buvo vienintelė teritorija, dėl kurios praradimo rusai iš tiesų liūdėjo. Priežastis – turizmas.
Sovietų Sąjunga pusiasalį buvo pavertusi didžiuliu atostogų festivaliu, kuriame veikė daugybė sanatorijų ir pionierių stovyklų. Kitaip nei rusiški miestai, sakykime, Kazachstano šiaurėje, Krymas yra vieta, kur daug rusų iš tikrųjų yra lankęsi.
Ir lankosi – kiekvienais metais į Krymą atostogauti atvyksta kiek daugiau nei milijonas rusų. Tai ne tik pusiasalis, tai rusiška Viduržemio jūros pakrantė, alsuojanti imperialistine romantika.
V.Putinas tai žino. Jis žino, kad jam kaip didvyriui ploja milijonai rusų. Jis žino, kad Europos biurokratai paskelbs krūvą pasipiktinimo kupinų pranešimų, o tuo metu oligarchai toliau pirks namus Londone ir Pietų Prancūzijoje.
Jis puikiai supranta, kad JAV jau nebegali priversti Europą grįžti prie klasikinės prekybos ir verslo.
Todėl V.Putinas ir okupavo Krymą. Jis mano, kad neturi ką prarasti.
Parengė Gintaras Radauskas
