Kad šiuos žodžius ištarė pats V.Putinas, logiška. Jis – buvęs žvalgybininkas.
O tai, ką reiškia toks įspėjimas – tipiškai tiesmukas ir nekorektiškas, JAV žvalgybos pareigūnai dabar jau žino, kad veidrodžiai būna kreivi. Kad nereikia tikėtis, kad priešininkas elgsis taip, kaip elgtumeisi panašiomis aplinkybėmis.
Nors oficialiai gležnos paliaubos Rytų Ukrainoje vis dar galioja, didesnio konflikto tarp Rusijos ir Vakarų rizika išlieka didelė. O tokiose situacijose mažai kas gali būti pavojingiau nei savo priešininko nesupratimas.
Tad V.Putinas teisus: Vašingtonas, bendraudamas su Rusijos prezidentu, neturėtų žvelgti į veidrodį. V.Putinas nebūtinai žodžius ar įvykius vertins taip, kaip amerikiečiai.
Bet vienas klausimas dažniausiai pamirštamas – kaip V.Putinas interpretuoja amerikiečius? Ar jis mano, kad amerikiečiai, įskaitant prezidentą Baracką Obamą, elgsis ir reaguos taip, kaip jis?
Ar V.Putinui apskritai rūpi, kaip mąsto amerikiečiai, kokia JAV politinė sistema, kokios amerikiečių vertybės ir tikslai? Ką Rusijos prezidentas apskritai žino apie JAV ir amerikiečius?
Pasirodo, žino labai nedaug.
Ragino prisiminti praeities klaidas
Kadangi V.Putinas jaunystėje dirbo KGB, Vakaruose dažniausiai teigiama, kad jis į JAV žvelgia pro Šaltojo karo laikų žiūronus ir kaltina amerikiečius Sovietų Sąjungos sužlugdymu.
Tačiau iš karto po imperijos žlugimo dirbdamas Sankt Peterburgo vicemeru V.Putinas antiamerikietiškų pažiūrų nedemonstravo. Jis anuomet viešai kalbėjo apie buvusius Sovietų Sąjungos lyderius, apsiskaičiavusius dėl netikusių reformų.
Ir tik vėliau, jau tapęs Rusijos prezidentu, V.Putinas į JAV ėmė žvelgti kaip į egzistencinę grėsmę Rusijai.
Aštuntajame dešimtmetyje studijuodamas sovietiniame Leningrade V.Putinas greičiausiai nebendravo su keliolika čia pagal mainų programą atvykusių studentų iš Amerikos. Būsimasis Rusijos lyderis tiesiog nekalbėjo angliškai, tad už universiteto ribų su užsieniečiais nebendravo.
Kiek vėliau, V.Putinui jau įsidarbinus KGB, sovietinė propaganda Ameriką buvo pavertusi galinga priešininke, į Maskvą siunčiančia šnipus. Amerikiečiai jam turėjo atrodyti pavojingi ir nenuspėjami.
Kai JAV prezidentu tapo Ronaldas Reaganas, kuris pradėjo kalbėti apie „blogio imperiją“, didinti šalies gynybos biudžetą, visame pasaulyje rengti karines pratybas, dalinti ginklus afganistaniečiams, Kremlius padarė išvadą: JAV kelia karinę grėsmę Sovietų Sąjungai.
1983 metų kovą buvo prabilta apie totalinio karo grėsmę – R.Reaganas paskelbė apie raketinės gynybos planus. Tuometis SSRS lyderis Jurijus Andropovas atsakydamas ėmė grasinti „branduoliniu holokaustu“.
Netrukus R.Reaganas prabilo apie „blogio imperiją“, o tų pačių metų rugsėjį padėtis dar labiau pablogėjo, kai sovietų naikintuvai numušė civilinį Pietų Korėjos lėktuvą – laineris buvo palaikytas JAV šnipų orlaiviu.
Sovietų Sąjungos vadovybė tuo metu gąsdino ir save, ir visuomenę karčiais atsiminimais apie Antrąjį pasaulinį karą ir Adolfo Hitlerio išdavystę – 1941 metais Vokietija netikėtai užpuolė ligšiolinę savo sąjungininkę Sovietų Sąjungą.
J.Andropovas aliarmą paskelbė ir KGB – tarnyba turėjo kartotis pamokas apie sovietų žvalgybos klaidas per Antrąjį pasaulinį karą.
O būtent tokiu metu, visai šaliai kalbant apie branduolinį karą ir neva niekšišką Ameriką, į Raudonosios vėliavos ordino KGB institutą Maskvoje buvo priimtas V.Putinas. Neabejotina, kad jo studijas veikė tuometė geopolitinė aplinka.
Angliškai mokėjo labai prastai
Į Dresdeną Rytų Vokietijoje V.Putinas buvo išsiųstas tada, kai Michailas Gorbačiovas ir R.Reaganas jau buvo pradėję bent jau bandyti mažinti įtampą tarp dviejų tuomečių supervalstybių.
Pagal KGB agentų skalę V.Putinas buvo nereikšmingas sraigtelis, tad jokio kontakto su amerikiečiais, kuriuos siekė užverbuoti Maskva, jis neturėjo. Kai grįžo į Sankt Peterburgą, V.Putinas iki tol greičiausiai apskritai niekada nebuvo susitikęs ir bendravęs su JAV piliečiu.
Tiesa, įsidarbinus Sankt Peterburgo merijoje V.Putinui atsirado daugybė progų užmegzti ryšių su amerikiečiais. Atmosfera buvo pasikeitusi iš esmės. JAV ir kitų Vakarų šalių politikai atvirai flirtavo su V.Putino bosu Anatolijumi Sobčiaku – pirmuoju demokratiškai išrinktu Sankt Peterburgo meru.
O vakariečiams atrodė, kad V.Putinas noriai atsako į uvertiūras. JAV verslininkai, investavę Sankt Peterburge, turėdavo tiesiogiai bendrauti su miesto vicemeru.
V.Putinas esą visada padėdavo išspręsti kokias nors problemas. Sankt Peterburgo užsieniečiams jis atrodė provakarietiškas, jo elgesyje nebuvo justi jokio antiamerikietiškumo.
Būsimasis Kremliaus dučė anuomet net bendravo su buvusiu JAV valstybės sekretoriumi Henry Kissingeriu, kuris kartu su A.Sobčiaku vadovavo dvišalei komisijai dėl Sankt Peterburgo.
Garsusis H.Kissingeris rusams dėstė nuogas tiesas apie geopolitiką, aiškino, kaip veikia JAV ir Vakarai. Į Vašingtoną jis parsivežė įžvalgų apie A.Sobčiaką ir V.Putiną.
Vis dėlto net vėliau, V.Putinui jau tapus Rusijos prezidentu, net jo patarėjai santykių su JAV klausimais Sergejus Prichodka ir jo pavaduotojas Aleksandras Manžosinas neturėjo jokios gyvenimo ir darbo Amerikoje patirties.
Naudingesni buvo dabartinis diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas, anksčiau dirbęs Rusijos atstovu Jungtinėse Tautose (JT), ir buvęs Rusijos ambasadorius JAV Jurijus Ušakovas.
Bet pats V.Putinas, anglų kalbą mokantis itin prastai, taip ir nesugebėjo užmegzti intymesnių tiesioginių ryšių su amerikiečiais. Vertėjų reikėjo visada.
Įsiutino Belgrado bombardavimas
1994-aisiais Varšuvos sutarties karinis blokas, kaip ir visa Sovietų Sąjunga, buvo subyrėjęs, bet NATO sekėsi puikiai. O buvusios sovietinės respublikos Rytų Europoje garsiai beldėsi į Aljanso duris prašydamos saugumo garantijų.
NATO ir Aljanso plėtros klausimas po penkerių metų suvaidino reikšmingą vaidmenį V.Putino karjeroje ir jam iškylant iki Rusijos prezidento.
1999 metais V.Putinas vadovavo KGB įpėdinei – Federalinei saugumo tarnybai, kai NATO pasiryžo karine jėga sustabdyti nusikaltimus žmoniškumui Kosove. Dabar šis regionas – nepriklausoma valstybė, bet tada priklausė Jugoslavijai.
Karinė intervencija buvo surengta praėjus vos dviem savaitėms po to, kai NATO po savo skėčiu oficialiai priėmė Lenkiją, Vengriją ir Čekiją, o JAV nesivargino su JT mandatu kariniams veiksmams.
NATO aviacija subombardavo taikinius Belgrade, o amerikiečių vadovaujamos Aljanso pajėgos išstūmė Jugoslavijos karius iš Kosovo.
„Buvo sunku matyti, kaip XX amžiaus pabaigoje kelias savaites bombarduojama viena Europos sostinių – Belgradas. Po to buvo ir tikra karinė intervencija“, – po 15 metų teigė V.Putinas.
NATO kampanija Kosove Maskvai ir asmeniškai V.Putinui buvo svarbus posūkis santykiuose su Vakarais. Rusija intervenciją matė kaip Aljanso siekį išplėsti įtaką į Balkanus – ne kaip pastangas nutraukti humanitarinę krizę.
Rusai pradėjo abejoti ankstesniais susitarimais dėl bendradarbiavimo su NATO ir JAV. Pernai kovą V.Putinas pareiškė, kad „amerikiečiams priimtinesnė galios politika, o ne tai, ką diktuoja tarptautinė teisė“.
Irako karas – asmeninis įžeidimas
1999 metų rugpjūtį V.Putinas buvo paskirtas Rusijos premjeru. Pirmuoju jo rūpesčiu tapo Čečėnija, kur separatistai tęsė kruviną sukilimą prieš centrinę vyriausybę Maskvoje.
Konfliktas domino ir Vakarus. Pavyzdžiui, Vašingtone buvęs Jimmy Carterio administracijos pareigūnas Zbigniewas Brzezinskis padėjo įsteigti nevyriausybinę organizaciją, kuri reikalavo krizę išspręsti diplomatija ir apsaugoti civilius.
Kremlius skersakiavo į tokius JAV „vanagų“ raginimus. Rusijoje net pasigirdo nuogąstavimų, kad amerikiečiai ir NATO karinę intervenciją gali surengti ir Čečėnijoje – visai kaip Kosove.
V.Putinas reagavo 1999-ųjų lapkritį parašydamas komentarą JAV dienraščiui „The New York Times“. Jis aiškino, kad karinė kampanija Čečėnija yra Rusijos atsakas į terorizmą, ir prašė amerikiečių supratimo.
O jau po 2001 metų rugsėjo 11-osios atakų Niujorke ir Vašingtone V.Putinas, regis, galutinai nusprendė, kad amerikiečiai pagaliau pažvelgs į pasaulį jo akimis ir supras, kad tarp „Al Qaeda“ fanatikų Afganistane ir kovotojų Čečėnijoje didelio skirtumo nėra.
Bet jei Kremlius tikėjosi tapti tarptautinės kovos su terorizmu koalicijos dalimi, tokios viltys buvo tuščios. Amerikiečiai nusprendė apsieiti be rusų.
V.Putiną stebino amerikiečių veiksmai – jis aiškino ne kartą įspėjęs JAV vadovybę dėl terorizmo pavojų.
O 2003-iųjų JAV karinę kampaniją Irake Rusijos prezidentas priėmė kaip asmeninį įžeidimą. Jis ėmė viešai skelbti, jog amerikiečiai tik ieško preteksto, kad galėtų nuversti priešiškus režimus ir taip pagerinti savo geopolitines pozicijas.
Rusijos specialiosios tarnybos puikiai žinojo, kad Irako diktatorius Saddamas Husseinas neturėjo jokių masinio naikinimo ginklų. ES sostinėse netrukus ėmė sklandyti V.Putinui priskiriama citata: „Gaila dėl masinio naikinimo ginklų. Aš tikrai būčiau jų radęs.“
Kitaip tariant, anot Kremliaus, JAV žvalgyba įrodė savo nemokšiškumą – jei reikia preteksto invazijai, būtina atlikti namų darbus.
Nepaisant vis agresyvesnių V.Putino pareiškimų, pačiuose Vakaruose, konkrečiai Vašingtone, diplomatai niekaip negalėjo patikėti, kad Rusija žvelgia į JAV kaip į grėsmę. Ir davė peno dar didesniam apmaudui Maskvoje – antrajai didelei NATO plėtrai 2004-aisiais.
Kritikos JAV – vis daugiau
Dar didesnių įtarimų V.Putinui sukėlė spalvotosios revoliucijos: 2003 metais – Gruzijoje, o po metų – Ukrainoje.
Maskvai Gruzija atrodė kaip mažytė žlunganti šalis, bet Ukraina buvo mažesnė Rusijos versija. Tad, V.Putino manymu, Oranžinė revoliucija Ukrainoje galėjo būti sukurstyta Vakaruose. Ji negalėjo būti spontaniška – kaip ir vėlesni protestai arabų šalyse.
„Vakarai bandė įvesti savo standartus, kurie absoliučiai netiko vietiniam gyvenimo būdui, tradicijoms, kultūrai. Todėl demokratiją ir laisvę pakeitė chaosas ir smurtas. Arabų pavasaris virto Arabų žiema“, – pernai samprotavo Rusijos prezidentas.
V.Putino ir buvusio JAV lyderio George'o W.Busho partnerystę šiurkščiai nutraukė Rusijos ir Gruzijos karas 2008 metais. B.Obamos administracija dar bandė atkurti santykius su Maskva, bet Kremliui ir vėl buvo įdomesni ne žodžiai, o veiksmai.
JAV pagalbą Rusijos pastangoms įstoti į Pasaulio prekybos organizaciją lydėjo sankcijos Sergejaus Magnitskio įstatymo pavidalu. Kiek vėliau NATO įsikišo į pilietinį karą Libijoje – V.Putiną ypač įsiutino šios šalies lyderio Muammaro Gaddafi nužudymas.
Rusijos prezidentas neslėpė nuomonės, kad Vakarai ne tik Sirijoje ir Libijoje, bet ir pačioje Rusijoje 2011–2012 metais kurstė protestus prieš jo valdžią.
„Neramu dėl to, kad karinės intervencijos svetimose šalyse JAV tapo norma. Ar toks ilgalaikis Amerikos interesas? Abejoju. Milijonai žmonių visame pasaulyje Ameriką jau mato ne kaip demokratijos modelį, o kaip agresorę, koalicijas buriančią sušūkiu: „Arba jūs su mumis, arba jūs prieš mus“, – 2013-aisiais į amerikiečius vėl iš „New York Times“ puslapių kreipėsi V.Putinas.
Sulig tokiais žodžiais tapo akivaizdu, kad bent jau jis deklaravo pagaliau supratęs, kokia yra Amerika.
Parengė Gintaras Radauskas
