Pabėgėliams ir migrantams Vengrija, šią savaitę kartu su dar trimis Vidurio Europos šalimis nepritarusi 120 tūkst. pabėgėlių paskirstymui po ES šalis, rodo nesvetingą ir priešišką jų atžvilgiu veidą.
Policininkai, ant kurių veidų – apsauginės kaukės, o ant rankų – guminės pirštinės, kasdien tūkstančius naujų atvykėlių varo į registracijos stovyklas. Bent jau Roskės pasienio miestelyje jos atrodo kaip improvizuoti kalėjimai.
Palapinės neapsaugo nuo liūčių, trūksta antklodžių, maisto produktų, medikamentų ir biotualetų. Tarp policininkų, kuriems jau padeda kariai, ir pabėgėlių vis įsiplieskia ginčai.
Tamsiosios Vengrijos pusės simboliu tapo vienos televizijos operatorės elgesys – ji ant rankų mažylį laikančiam tėvui pakišo koją ir spyrė dviem vaikams. Žurnalistė buvo atleista iš darbo, bet šis vaizdo įrašas apkeliavo visą pasaulį.
Nenuostabu, kad Vakarų Europos šalių vyriausybės pasipiktinusios Vengrijos politika. Europos Parlamente dirbantys liberalai net pasiryžę pasinaudoti ES sutarties 7-uoju straipsniu – kad Budapeštas laikinai netektų narystės Bendrijoje teisių.
Galbūt paradoksalu, bet būtent to – neapykantos, o kartu ir dėmesio – ir nori V.Orbanas. Jau penkerius metus šalies premjero pareigas einantis 52-ejų politikas patenkintas savimi.
Ilgi plaukai ir žandenos
„Vengrija yra pavyzdinė valstybė. Iš užsienio pasipylusi kritika yra melaginga“, – vis kartoja V.Orbanas ir tikina, kad ir kitų ES narių lyderiai pripažins, jog jų šalių gyventojai nenori priimti pabėgėlių.
O apklausos rodo, kad 70 proc. Vengrijos gyventojų palaiko griežtą V.Orbano kursą pabėgėlių politikos atžvilgiu. Jo vadovaujamai dešiniųjų partijai „Fidesz“ iškristi iš valdžios nėra jokių galimybių.
Tad Vengrijos premjeras šiuo metu yra politinis laimėtojas. Bet kas yra šis žmogus, nuteikęs prieš save Briuselį ir aplink save subūręs ne tik susižavėjusius rinkėjus, bet ir jo retorikai pritariančius politikus kitose ES šalyse?
„Viktoras – aukšto intelekto, puikiai jaučia šalies nuotaikas. Jam patinka konfliktai, tada jis kaip politikas pasireiškia geriausiai“, – sako buvęs artimas V.Orbano draugas Gaboras Fodoras.
Jis studijų metais su V.Orbanu gyveno viename kambaryje ir drauge 1988-aisiais įkūrė „Fidesz“ – Jaunųjų demokratų sąjungą, kuri jau kelerius metus dominuoja Vengrijos valdžioje.
„Bet anuomet buvome alternatyvių, liberalių ir radikalių pažiūrų“, – prisimena G.Fodoras.
Dabar šis aktyvistas Vengrijos parlamente atstovauja liberalams. O pastarieji yra susiskaldžiusios opozicijos, kuri vargu ar kada nors sukels pavojų „Fidesz“, dalis.
„Mes maištavome prieš Komunistų partiją, taip pat prieš Bažnyčią, o V.Orbanas ir buvo atsakingas už radikalumą“, – pasakoja G.Fodoras.
To laikotarpio nuotraukose dabartinis Vengrijos premjeras puikuojasi ilgais plaukais ir žandenomis.
„Jis atvyko iš kaimo, buvo pirmasis aukštąjį mokslą baigęs savo šeimos narys ir būtinai norėjo išsiveržti į priekį“, – prisimena jo studijų draugas.
Alergija patarimams iš šalies
Bet po demokratinių pokyčių šalyje atsivėrė ideologinės nišos.
„V.Orbanas suvokė, kad Vengrijai trūko šiuolaikinės konservatyvios partijos, ir būtent šia kryptimi nukreipė „Fidesz“. Reikia pripažinti, kad jis buvo labai įžvalgus“, – dabar svarsto G.Fodoras.
Seni draugai jau keleri metai nebesikalba.
G.Fodoras nedvejoja: „V.Orbanas pasuko Vengriją neteisinga kryptimi.“
Pirmą kartą šalies ministru pirmininku V.Orbanas tapo dar 1998 metais ir išbuvo valdžioje iki 2002-ųjų parlamento rinkimų. Anuomet V.Orbanas taip ir nepatraukė Europos dėmesio – turbūt ir dėl to, kad Vengrija dar nebuvo įstojusi į ES.
Bet po pergalės 2010 metų rinkimuose „Fidesz“ parlamente užsitikrino dviejų trečdalių daugumą ir žingsnis po žingsnio pajungė visą politinę sistemą.
V.Orbanas perėmė visuomeninio radijo kontrolę, suvaržė Konstitucinio teismo galias ir leido patvirtinti naujas nacionalistines eilutes Konstitucijoje.
Kelią tokiai skambiai pergalei paklojo 2008-ųjų ekonominė krizė, Vengrijai sudavusi itin skaudų smūgį.
Tarptautinis valiutos fondas (TVF) parėmė šalį paskola, bet tuomet opozicijoje dirbęs V.Orbanas sukėlė triukšmą dėl griežtų jos gavimo sąlygų.
Jis nuolat tvirtina: „Mes sprendžiame savo problemas pasitelkdami vengrišką širdį ir protą.“
Esą Vengrija alergiška patarimams iš išorės, ir „visai nesvarbu, ar juos dalija uniformuoti, ar pagal užsakymą siūtus kostiumus vilkintys vyrai“.
Tai buvo užuomina į austrus ir sovietus – nuo jų Vengrijai praeityje teko gintis. V.Orbanas – šalies gynėjas nuo svetimų jėgų, tokia jo laikysena įtiko daugeliui rinkėjų.
Kai Briuselis pažerdavo kritikos, Vengrijos premjeras ją dažnai laiku pakreipdavo taip, kad ES neįžvelgdavo priežasties imtis teisinių veiksmų prieš šliaužiančias antidemokratinio proceso apraiškas.
Reitingus kilstelėjo pabėgėliai
V.Orbanas visuomet atrodo santūrus, savarankiškas, ramus. Taip pat pamaldus – V.Orbano socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje jis įamžintas įeinantis į bažnyčią.
Politinius priešus šalies viduje jis koneveikia retai, bet gali būti griežtas ir atšiaurus, kai nepalankiai atsiliepia apie Bendriją.
Toks jo vadovavimo principas – V.Orbanas visada žino, kur yra priešas. Kartais tai bankai, kartais energetikos koncernai – premjeras teigia tik siekiantis pagerinti šalies piliečių gyvenimą.
Jis siekia būti tėvišku vadovu: griežtu krikščioniškų tradicijų sergėtoju pačioje Vengrijoje, ginančiu šalį nuo esą nepriimtinų globalizacijos procesų užsienyje.
2014-aisiais V.Orbanas vėl buvo išrinktas, tačiau netrukus apklausų rezultatai pradėjo prastėti. Šalies ekonomika augo lėtai, virš „Fidesz“ pasklido korupcijos kvapas.
Dešiniųjų ekstremistų partija „Jobbik“ net galėjo iš V.Orbano partijos atimti porą merų postų.
Bet tada „į pagalbą“ Vengrijos premjerui atskubėjo pabėgėliai. Ši šalis – maršruto per Balkanus pabaiga, o ją nuo metų pradžios vykdami į Vakarus kirto jau 167 tūkst. žmonių.
Iš pradžių V.Orbanas nurodė nacionalinės konsultacijos pretekstu gyventojams išsiuntinėti klausimynus apie užsieniečius.
Milijonas vengrų grąžino valdžiai užpildytas anketas, o tai Vengrijos premjeras suvokė kaip pritarimą griežtam jo kursui.
Antrasis jo žingsnis – pabėgėliams skirtos iškabos, skelbusios: „Jei atvyksti į Vengriją, negali iš vengro atimti darbo.“
Žinia skirta V.Orbano kraštiečiams: „Mes deramės.“ Pabėgėliai nebūtų galėję suprasti užrašų vengrų kalba.
Trečias, pats skandalingiausias, žingsnis: spygliuotosios vielos tvora ties siena su Serbija. Ji išdygo per rekordiškai trumpą laiką ir dabar jau yra sukėlusi audrą visoje Pietryčių Europoje.
Buvęs premjeras stebisi
Vengrijoje jau įsigaliojo nauja tvarka, pagal kurią tvorą sugadinantys žmonės yra griežtai baudžiami. O naujas sienos sergėtojų batalionas net gali pabėgėlius pasodinti į tam tikras zonas.
„Visa tai dar labiau blogina padėtį, juk serbų pusėje susikaupė dešimtys tūkstančių žmonių.
Kaip policija sukliudys jiems paprasčiausiai praplėšti tvorą?“ – klausia Ferencas Gyurcsany.
2004–2009 metais premjero pareigas ėjęs, o tada jas V.Orbanui užleidęs socialistas iki šiol stebisi savo įpėdinio griežtumu ir politiniu vikrumu.
„V.Orbanas – karo vyras“, – įsitikinęs buvęs Vengrijos ministras pirmininkas, pats jau atlaisvinęs du savo vilos kambarius pabėgėliams.
Kiekvieną vakarą jis sulaukia skambučių iš Budapešto iniciatyvinės pabėgėlių globos grupės, kuri ieško prieglobsčio atvykusiems į Vengriją. F.Gyurcsany jau buvo priglaudęs 36 svečius – visi jie iškeliavo į Vokietiją.
Politikas apsilankė ir visiškai perpildytoje Bičkės pabėgėlių stovykloje. Nors jau daug savaičių Vengrijos sieną kasdien kirto maždaug 3 tūkst. žmonių, oficialiai stovykloje yra daugiau nei 6 tūkst. vietų.
„V.Orbano vyriausybė tyčia didina problemą“, – teigia buvęs Vengrijos premjeras.
Pastatyti pora šimtų daugiau palapinių, išspausdinti brošiūras arabiškai – visa tai kainuotų grašius. Tačiau V.Orbanas laikosi įbauginimo taktikos.
Vis dėlto F.Gyurcsany kupinas geros vilties: „Žmonės labiau pasirengę padėti. Man atrodo, kad padėtis Vengrijoje keičiasi. Turkijos paplūdimyje nuskendusio berniuko nuotrauka sujaudino žmones ir mūsų šalyje.“
Esą V.Orbanas negali atrodyti beširdis, nes nukentės jo įvaizdis. Be to, dabartinis Vengrijos premjeras jau ne kartą įrodė, kad gali būti lankstus.
Antai užsienio šalių diplomatams jis neseniai pareiškė, kad nėra kategoriškai nusistatęs prieš ES siūlomas pabėgėlių kvotas – neva tik metas apie jas kalbėti nėra tinkamas. Diplomatai nė nežinojo, kaip reaguoti. („Der Spiegel“, AP, LR)
