„Tai jiems, tai mums tas pusiasalis priklausė, gyvybių abi pusės nemažai paguldė, o kiek naudos iš to? Dabar tegul tik atplaukia – atvira širdimi pasitiksime ir tikrai nešaudysime“, – paklaustas, ar dabar guldytų galvą dėl to pusiasalio, juokdamasis atsakė taksistas.
To vairuotojo pajuokavimas virsta realybe – po dvejų metų turi baigtis pereinamasis laikotarpis ir visi Tolimieji Rytai bei rytų Sibiras faktiškai Rusijai nebepriklausys. Tik naujas šeimininkas bus ne Japonija, o Kinijos Liaudies Respublika.
Praėjusių metų kovo 28 dieną Vokietijos kanclerė A.Merkel Kinijos vadovui Xi Jinping'ui padovanojo „pirmąjį tikslų Kinijos žemėlapį“, sudarytą Vokietijoje 1735 metais. Jame akivaizdžiai matosi, kad visi dabartinės Rusijos Tolimieji Rytai ir net Sibiras tuo metu priklausė Kinijai.
Dabar galvoju, kad Vokietijos vadovė tikriausiai jau žinojo, koks įstatymas Rusijoje gali būti priimtas tų pačių metų gruodį, todėl ir skėlė tą akibrokštą Ukrainą puolančiai Rusijai. Šis įstatymas nepastebimai jau įteisina tame sename žemėlapyje matytą vaizdą.
Kad būtų aiškiau, kokį įstatymą 2014 metų gruodžio 29 dieną dėl tų teritorijų valdymo 50-čiai metų priėmė Rusijos Federacija, pasakysiu tik tiek, kad tose teritorijose visiškai laisvai viešpataus privatus Kinijos kapitalas, bus tiesiami keliai, statomi oro uostai, plėsis geležinkelių, lėktuvų ir automobilių kelių tinklas, jungsiantis šį kraštą išskirtinai su Kinija, aukso ir kitokių vertingų metalų kasyklas Kinijos įmonės gaus teisę valdyti be jokio konkurso.
Kadangi darbo jėgos reikės labai daug, tai numatoma kelis milijonus kinų perkelti gyventi į Tolimuosius Rytus, Kamčiatkoje, Chabarovske ir Vladivostoke bus statomos cemento ir plytų gamyklos, daugiabučių namų kvartalai, o kad kinai nepabėgtų iš atšiauraus klimato zonos, Kinijos valdžia leis jiems gimdyti vaikų tiek, kiek jie norės ir pajėgs auginti.
Gal kam jau užkliuvo mano pasakymas, kad Kinija leis Rusijos teritorijoje gyvenantiems kinams gimdyti daugiau vaikų. Taip, Kinija išsiderėjo, kad to krašto administravimo (koncesijos) metu tose teritorijose Rusijos įstatymų galiojimas bus labai apribotas ir daug kas priklausys nuo to, ką leidžia arba neleidžia Kinija.
Kinijos įstatymų viršenybė svarbi todėl, kad kinams esą būtų per sudėtinga klaidžioti rusiškų įstatymų pinklėse ir ginčytis su biurokratais, nes atstatant kraštą reikės daug dirbti. Beje, rusų biurokratų, rusiškų savivaldybių ir net policijos pamažu ten irgi nebeliks – jiems būtų sunku susikalbėti su kraštą administruojančiais kinais.
Kaip taikliai pastebėjo vienas rusų žurnalistas, tokio (rusiško) mentaliteto biurokratus ir policininkus už korupciją pačioje Kinijoje kasmet šaudo šimtais, todėl kinai nenori turėti reikalų dar ir su rusų kyšininkais.
Nemokės kinai į Rusijos biudžetą žemės ir turto mokesčių, o regiono vystymui reikalingi privatūs gyventojų ar rusiškų įmonių žemės sklypai bus perimami naujakurių žinion neatlygintinai.
Dėl tos priežasties rusai masiškai keliasi iš tų teritorijų į vakarines Rusijos žemes. Tiesa, juntama migracija ir kita kryptimi – pensininkai keliasi per Amūro upę ir įsikuria Kinijos miestuose, kur keliai švarūs, būstai pigūs, geras maistas ir juntama tvarka, nemažai ten ir rusakalbių.
Šią vasarą Rusija atidavė vienai kinų korporacijai 150 tūkst. ha pasienio zonos 49 metams. Nuomos kaina – 5 JAV doleriai per metus už vieną hektarą. Atvėrė kinams ir laisvą judėjimą į šį regioną.
Rusijos propaganda apie tai praktiškai nieko nekalba, nes šios temos Kremlius bijo. Labiausiai to, kad kažką negero suuodę nepradėtų maištauti karininkai.
Mat Kinija, suprasdama sudėtingą Rusijos politinę situaciją ir tai, kad atėjusi nauja valdžia gali pradėti juos varyti lauk arba geruoju, arba su bombonešiais ir tankais, išsiderėjo dar ir tai, kad iš jos administruojamų teritorijų būtų išvesta didžioji dalis kariuomenės.
Šiuo metu tankų, aviacijos ir desantiniai šturmo daliniai iš Tolimųjų Rytų tyliai išvedami aiškinant, kad jų reikia prie Ukrainos ir Gruzijos sienų, rengiant centrinėje Rusijos dalyje karinius mokymus ir kovojant su teroristais Sirijoje, ar kad tiesiog reikia stiprinti kitus karinius dalinius.
Bando V.Putinas aviacijos pulką įkurdinti ir Baltarusijoje, tačiau jos prezidentas kol kas nesutinka.
Rusai nuo seno budriai saugojo savo imperijos sienas negailėdami nei jėgų, nei gyvybės, o kazokai šimtmečius tai darė nepaisydami nei kieno valdžia Rusijoje ir net negaudami atlygio. Todėl Maskva baiminasi, kad sukilusi karininkija atsisakys užleisti didžiules teritorijas Kinijai.
Jau dabar internete pilna buvusių Rusijos kariuomenės karininkų raginimų, kad reikia grįžti su tankais ir stumti kinus atgal į savo šalį. Bet kur nustumsi, jeigu jau dabar, jei skaičiuosime ir nelegalius gyventojus, Chabarovske ir Vladivostoke kinų yra daugiau nei 50 proc., o nerimo apimti rusai parduoda savo būstus kinams ir išvažiuoja.
Pagal koncesijos sutartį, Rusija prisidės statant Kinijos teritorijoje, netoli sienos su Rusija, Czilin mieste, didelę naujos kartos elektra ir benzinu varomų automobilių gamyklą, kurs kartu mokslo centrus, bet visos stambios investicijos teks Kinijos teritorijai.
Akivaizdu, kad po 50 metų Tolimieji Rytai, kur dar neseniai gyveno daugiau nei 7 milijonai gyventojų, o šiuo metu liko 6 milijonai, virs kažkuo panašiu į Kaliningrado sritį. Joje po 50 metų Rusijos administravimo įsiviešpatavo rusai. Pabandyk dabar atimti, jei toks gudrus.
Pastaruoju metu migracija tame regione labai didelė. Tai greičiausiai iš visų Rusijos regionų nykstantis kraštas, jeigu skaičiuosime išvykstančius rusakalbius. Ir daugiausiai per pastaruosius dvejus metus priėmęs imigrantų, praktiškai kinų.
Kad Tolimieji Rytai neatitrūktų nuo Rusijos, dabartinis Rusijos gynybos ministras S.Šoigu buvo net siūlęs sostinę perkelti į Vladivostoką, o kiti – į Sibire ant Baikalo ežero kranto esantį Irkutską. Tačiau dabar jau vėlu.
Jeigu sujungsime visus tuos tekste aprašytus dalykus, teliks dar priminti, kad iš centrinės Rusijos pasiekti Tolimuosius Rytus ir rytų Sibirą įmanoma tik Transsibiro ir Baikalo-Amūro geležinkelių magistralėmis. Kito kelio nėra. Nebent vandens arba oro.
Rusijos kariuomenės tuose regionuose beveik nebeliks, atsiimti to krašto sausumos kariuomenei nebus kaip atvažiuoti, o jeigu važiuos, tai užteks dvejose magistralėse išardyti keletą geležinkelio pabėgių, ir atvykėliai bus sustabdyti viduryje taigos. Rusijos įstatymai čia nebegalios, o regione dauguma gyventojų bus kinai. Ar po 50 metų Rusija sugebės tą regioną atsiimti taip lengvai, kaip ir atidavė administruoti?
Ar tokia situacija neišprovokuos konfliktų pačioje Rusijoje? Ir kam viso to reikia pačiai Rusijai?
Ekonominės priežastys tikrai labai rimtos. Tolimuose Rytuose ir Sibire yra šimtai aukso, sidabro ir net brangakmenių kasyklų, yra daug medienos, tačiau Rusijai nepavyksta pritraukti investicijų.
Tame krašte praktiškai nėra kelių, nebeliko ir darbo jėgos, o įstatymai Rusijoje dažnai besikeičiantys ir painūs. Korupcija – milžiniška. Išgauti vertingi metalai vagiami ir vežami kontrabanda į Japonija. Kaip ir brangios jūros gėrybės.
Kartą savo akimis teko įsitikinti, kokia darbo jėga liko Rusijos gilumoje.
Žiemą keliavome slidėmis per šiaurės Uralo kalnus ir baigę žygį medžiotojų namelyje sutikome ten su „vachtiorka“ atvažiavusius verslininkus. Jie per dvi dienas į aukso kasyklas turėjo nuvežti grupę darbininkų. Sutarėme, kad darbininkus parai paliks namelyje, o mus per naktį nuveš iki Intos.
Visus girtutėlius darbininkus iš mašinos teko kone rankomis išnešti, palikti lauke jie stovėjo lyg basliai atsirėmę į namelį ir negalėjo iki durų nueiti. Kelis kartus tragiškiau jie atrodė, nei mūsų valkatos sąvartyne. Veža juos ten nelegaliai į jau uždarytas aukso kasyklas dirbti tik už pavalgymą ir alkoholį. Jei kuris miršta, tai vietoje laidoja. Argi ne absurdas iškasenų turtingame krašte?
Tikriausiai Rusija galėjo kviesti investuoti japonus, pietų korėjiečius ir kitus, tačiau retas investuotojas be garantijų sutiks kišti pinigus į teritoriją, iš kurios jį gali bet kada išmesti net nepadėkojus. Be to, Kinijos režimas artimesnis Rusijai, šalis jungia ilga sausumos siena.
Rusija nusprendė pasikviesti vieną investuotoją, kuris sugebės atsivežti ir darbo jėgos, ir naujus kelius bei geležinkelių linijas nuties, sutvarkys infrastruktūrą. Tačiau buvo priversta suteikti tam investuotojui milžiniškus įgaliojimus. Rusija tiesiog neapžiojo pačių naudingiausių savo teritorijų.
Kita vertus, tiesioginės ekonominės naudos iš to Rusija negaus, nes toji teritorija bus išnuomota praktiškai dykai. Nebent prezidentas V.Putinas ir jo aplinka asmeniškai iš tos koncesijos „pasišildė“ savo kišenes. Bet kitos išeities Rusija jau nebeturėjo.
Tiesa, yra dar ir ezoterinė viso to paaiškinimo dalis. Esą Rusijos prezidentas V.Putinas rengia sau teritoriją, kai teks bėgti iš Kremliaus. Juk jis irgi supranta, kad Rusija pasmerkta subyrėti, tai ir nutarė sau ir savo aplinkai atriekti patį skaniausią gabalą, saugomą atominio ginklo.
Bet toks aiškinimas labiau turėtų džiuginti tuos, kurie vakarais skaito mistikos prifarširuotą literatūrą.
Štai viena Kamčiatkoje gyvenanti draugė sako šventai tikinti aiškiaregio Serafimo Virickio pranašyste, kad Tolimuosius Rytus užkariaus japonai, o Sibirą – Kinija, jie eis toliau, perlips Uralo kalnus, o tada įsikiš Europa ir visus juos išvys iš tų kraštų.
Gal irgi, kaip ir su tuo V.Putinu, nesąmonė?
Nors ką žinai, šiais laikais būna ir taip: skaitai fantastiką, o po metų pastebi, kad toji vakarykštė fantastika jau įsibrovė į tavo gyvenimo realybę.
