M.R.Pantojos istorija prasidėjo 1953-iaisiais.
Kaip pats tikino, tada vos septynmetis jis buvo paliktas Pietų Ispanijos kalnuose, kur jį priglaudė laukinė gamta.
M.R.Pantoja teigė neturėjęs su kuo kalbėtis, tad bėgant laikui pamiršo kalbą, ėmė urgzti, kaukti.
Praėjus 12 metų policijos pareigūnai jį rado besislepiantį kalnuose – įsivyniojusį į kailį, ilgais susivėlusiais plaukais.
Išsigandęs 19-metis bandė bėgti, bet buvo sučiuptas ir atvežtas į artimiausią kaimą. Jaunas kunigas priglaudė vaikiną, nuvežė jį į Madrido ligoninę, kur M.R.Pantoja praleido metus. Ten dirbusios vienuolės išmokė jį pagrindinių kasdienių dalykų.
Išėjęs iš ligoninės M.R.Pantoja turėjo mokytis gyventi tarp žmonių, socializuotis. Bet tai jam sekėsi sunkiai, daugelis dalykų, kurie mums atrodytų įprasti, jį šokiravo.
Visą laiką nuo tos dienos, kai buvo rastas kalnuose, vyras gyveno apleistuose pastatuose, vienuolynuose, pigiuose viešbutukuose visoje Ispanijoje.
Jis sunkiai pritapo visuomenėje, dirbdavo atsitiktinius darbus statybose, baruose, viešbučiuose. Nors pasitaikė žmonių, kurie norėjo jam padėti, daugelis iš tiesų pasinaudojo jo patiklumu ir jį apgavo, apvogė.
Drovus ir atsiskyręs
„Didžiąją dalį gyvenimo tarp žmonių man buvo blogai“, – pasakojo M.R.Pantoja.
Praėjusio amžiaus pabaigoje vyras persikėlė į ramų kaimelį Galisijos regione. Čia jį atvežė į pensiją išėjęs policininkas – suteikė nelaimėliui pastogę ir davė darbo ūkyje. Pirmąkart nuo tos akimirkos, kai paliko kalnus, jis jautėsi ramus.
„Čia žmonės man padeda. Jie mieli – ne tokie, kokius aš sutikau anksčiau“, – pasakojo iki šiol čia gyvenantis vyras.
Prieš 6 metus vienas draugų, kuriuos M.R.Pantoja sutiko kaimelyje, atidavė jam nedidelį namuką.
Vyras bando gyventi įprastai, miega ant paties sukonstruotos lovos, dienomis žiūri televizorių arba eina pasivaikščioti.
Iš pirmo žvilgsnio niekas net neįtartų, kokia neįprasta M.R.Pantojos gyvenimo istorija, – jis atrodo kaip ir visi vyresnio amžiaus ispanai, panašiai apsirengęs ir veido bruožai neišskirtiniai.
Tačiau jo elgesys išduoda, kad kažkas yra kitaip. Ispanas vengia akių kontakto, yra nepatiklus arba atvirkščiai – daug juokiasi pats iš savęs.
„Marcosas iš pradžių gali pasirodyti kaip užsidaręs žmogus, kuriam sunku padėti.
Tačiau kai su juo susibičiuliauji, jis tampa ištikimu draugu“, – pasakojo vienas draugų Xose Santosas.
Kūrė filmus ir knygas
M.R.Pantojos istorija ne kartą nuskambėjo visame pasaulyje. Apie jį buvo parašyta knyga, 2010 metais sukurtas filmas.
Tiesa, pastarasis gerokai romantizavo M.R.Pantojos potyrius kalnuose.
„Kai kurių detalių tikrai trūko, bet filmas man vis tiek patinka. Vis pasižiūriu jį, ypač kai būna liūdna“, – pasakojo M.R.Pantoja.
Pasirodžius dokumentiniam filmui M.R.Pantoja staiga tapo tikra žvaigžde Ispanijoje. Apie jį nuolat rašė laikraščiai. Jis buvo vadinamas vilkų sūnumi.
Iš pradžių vyrui visa tai patiko. Tačiau po kurio laiko žurnalistų ir gerbėjų iš viso pasaulio dėmesys tapo pernelyg įkyrus. Žmonės norėjo sužinoti net menkiausias smulkmenas apie M.R.Pantoją.
Apie savo gyvenimą kalnuose vyras pasakoja itin pakiliai. Todėl jis jautėsi keistai ir net blogai vėl apsigyvenęs tarp žmonių, nes sunkiai galėjo suprasti, ko iš jo tikimasi, jį stebino žmonių elgesys.
„Gyvendamas su žmonėmis jaučiausi visiškai pažemintas. Išmokau nekęsti, jausti gėdą“, – pasakojo M.R.Pantoja.
Daugybę metų niekas nenorėjo tikėti vyro istorija, laikė jį pamišėliu arba girtuokliu. Tuo metu pats M.R.Pantoja tenorėjo būti priimtas, norėjo būti normalus, svajojo apie šeimą.
Tačiau viso to turėti jis negalėjo. Kaip pats tikino, skaudžiausia gyvenime buvo ne tai, kad žmonės nenorėjo jo priimti. Baisiausia, kad vaikystėje jį į vergovę pardavė tėvas.
Pardavė savo vaiką
M.R.Pantoja gimė 1946 m. mažame kaimelyje Andalūzijoje. Jo tėvai Melchoras ir Araceli turėjo dar du sūnus.
Tuomet po pilietinio karo šalies ekonomika buvo smukusi ir gyvenimas nebuvo lengvas.
„Tėvai buvo nepasiturintys, todėl išvyko į Madridą tikėdamiesi, kad ten susiras darbą“, – pasakojo M.R.Pantojos pusseserė Anastasia Sanchez.
Ispanijos sostinėje Melchoras susirado darbą gamykloje, bet netrukus po to, kai šeima persikraustė į Madridą, mirė Araceli. Našlys susirado kitą moterį. Vieną savo sūnų išsiuntė gyventi pas gimines į Barseloną, kitas apsigyveno pas giminaičius Madride.
O M.R.Pantoja liko su tėvu, ir netrukus jie sugrįžo į gimtuosius kraštus Ispanijos pietuose. Melchoras susirado darbą, o tuomet keturmečiam M.R.Pantojai teko rūpintis šeimos kiaulėmis.
Berniukas turėdavo vogti joms pašaro iš kito ūkininko, nes patys neturėjo.
Jei parnešdavo per mažai pašaro, pamotė neduodavo jam vakarienės arba prilupdavo.
Kai M.R.Pantoja buvo šešerių, į jų namus atvyko nepažįstamas vyras. Jis trumpai pasikalbėjo su Melchoru ir netrukus išsivežė berniuką į savo namus. Namai buvo dideli, berniukas buvo sočiai pamaitintas, tačiau netrukus sužinojo, kad jo tėvas jį pardavė ir dabar jam teks rūpintis turtingo vyro ožkų banda.
„Niekuomet taip ir nesužinojau, kiek už mane buvo sumokėta“, – pasakojo M.R.Pantoja.
Kitą dieną berniukas buvo pasodintas ant žirgo ir nuvežtas į kalnus Siera Morenoje.
Vietovė buvo retai apgyvendinta, daugiausia čia buvo galima sutikti vilkų ir šernų.
Kartu su M.R.Pantoja buvo pagyvenęs vyras, jis taip pat prižiūrėjo čia besiganančias ožkas.
Tačiau vieną dieną jis pasakė einąs medžioti kiškio ir negrįžo. Niekas neatvyko jo pakeisti.
Kartais pažiūrėti savo bandos atvykdavo turtingasis ūkininkas, tačiau berniukas nuo jo pasislėpdavo. Jis bijojo būti grąžintas šeimai, kur ne vienus metus kentėjo smurtą.
„Net ir blogiausiomis akimirkomis norėjau, kad mano namai būtų kalnai“, – kalbėjo M.R.Pantoja.
Per pirmas vienatvės savaites berniukas bandė žvejoti, gaudyti fazanus, tačiau jam prastai sekėsi. Tada jis ėmė stebėti, kaip maisto prasimano gyvūnai, kaip paukščiai lesa uogas.
Iš senojo piemens jis buvo šiek tiek sužinojęs apie spąstų spendimą kiškiams. Kiek paaugęs jis išmoko medžioti ir nudirti kailį žvėrims.
Išmoko gyventi gamtoje
M.R.Pantoja pirmą kartą susidūrė su vilkais būdamas septynerių. Prasidėjus audrai jis ieškojo, kur pasislėpti, ir tada aptiko urvą, kuriame buvo vilkų jaunikliai.
Nesugalvojęs nieko geresnio jis atsigulė šalia jų ir užmigo. Kai į urvą sugrįžo vilkė, ėmė urgzti ir berniukas manė, kad jį sudraskys. Tačiau vilkė leido jam pasiimti gabalėlį atneštos mėsos.
M.R.Pantoja tikino, kad vilkai nėra vieninteliai gyvūnai, su kuriais jam teko gyventi, – jis susidraugavo su lapėmis, gyvatėmis. Berniukas netgi bandė su gyvūnais kalbėtis leisdamas įvairiausius garsus.
Dabar vyras tikina neabejojantis buvęs laimingesnis laukinėje gamtoje.
„Kai žmogus tau ką nors sako, jo galvoje gali suktis visai kitos mintys. Gyvūnai taip nesielgia“, – tvirtino M.R.Pantoja.
1965 metais parko prižiūrėtojas pranešė policijai matęs kalnuose ilgaplaukį vyrą, apsirengusį žvėrių kailiais. Netrukus pareigūnai jį rado ir išsivežė.
Nesuprato, ką turi daryti
„Policininkai nuvežė M.R.Pantoją į kirpyklą, tačiau vyras nesuprato, kas vyksta. Kai kirpėjas išsitraukė žirkles, M.R.Pantoja pamanė, kad jį nori užpulti, ir pradėjo priešintis. Pareigūnams teko jį prilaikyti.
Tuomet M.R.Pantoja buvo nuvežtas į areštinę, o policijos pareigūnai ėmė ieškoti jo šeimos. Suradę Melchorą jie nenubaudė tėvo už tai, kad pardavė sūnų, tik paklausė, ar norėtų jį susigrąžinti.
Tačiau Melchoras neparodė jokio susidomėjimo, todėl pareigūnams neliko nieko kita kaip tik paleisti nelaimėlį.
Jį priglaudė du piemenys – pasiūlė jam kalnuose prižiūrėti jų gyvulius. Taip praėjus vos porai dienų po to, kai buvo paimtas iš kalnų, jis vėl atsidūrė sau įprastoje vietoje.
Praėjus metams piemenys, kuriems dirbo M.R.Pantoja, perkėlė savo gyvulių bandą netoli vieno kaimo.
Naujoje vietoje M.R.Pantoja sutiko gydytoją Juaną Luisą Galvezą. Jis pasiėmė vaikiną į savo namus, išmokė jį apsirengti, normaliai valgyti, tarti žodžius.
Bet M.R.Pantoja nuolat kartojo, kad tarp žmonių jaučiasi nejaukiai. 1966 m. pabaigoje J.L.Galezas nuvežė jį į ligoninę Madride. Čia jį mokyti ir juo rūpintis pradėjo vienuolės.
„Vargšės vienuolės. Jos stengėsi, kiek galėjo, tačiau vis tiek neparuošė manęs tikrajam pasauliui. Niekada nežinojau, ką turiu daryti“, – teigė M.R.Pantoja.
Po metų jis buvo išsiųstas į kariuomenę Kordoboje, bet ten ilgai neužsibuvo, nes per pratybas netyčia vos nenušovė kito kario. Vyrui teko grįžti į ligoninę Madride.
Ten jis sutiko pacientą, kuris patarė vykti į Maljorką, į kurią tuo metu plūdo turistai, todėl buvo galima tikėtis susirasti darbo.
M.R.Pantoja gavo šiek tiek laisvės pats spręsti, ką veikti.
Tačiau pritapti šiuolaikinėje visuomenėje jam vis tiek sekėsi sunkiai. Žmonės jį apgaudinėjo, nes jis nesuvokė pinigų vertės, buvo naivus. O kad ir kur atsidurdavo, žmonės sunkiai galėjo patikėti jo gyvenimo istorija.
Vaikai, kuriuos užaugino laukiniai gyvūnai
Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knyga“ – romanas, kurio scenarijus ne kartą buvo išsipildęs ir realiame gyvenime. Pasaulyje yra ne vienas žmogus, užaugęs su gyvūnais. Kai kurių jų istorijos – sukrečiančios.
2007-aisiais iš Kambodžos džiunglių atklydo maždaug 30 metų Rochom P’ngieng. Laukinėje gamtoje ji praleido beveik du dešimtmečius. Moteris buvo dingusi, kai su tėvu ir seserimi ganė buivolus, šeimai niekaip nepavyko jos atrasti. Ji nevaikščiojo stačiomis, tik šliaužiojo, nekalbėjo. O kai išalkdavo ar jautė troškulį, rodydavo į burną ar inkšdavo.
Rusijoje nuskambėjo istorija apie šunų užaugintą Natašą Michailovą. Sibirietės mergaitės seneliai ir tėvas ją laikė apleistame pastate kartu su gyvūnais, augino ją tokiomis pat sąlygomis kaip šunis ir kates. Kai apie mergaitę sužinojo kaimynai ir ją 2009 m. išlaisvino, jie buvo pašiurpę: penkiametė nekalbėjo, lojo ant nepažįstamųjų, lakė vandenį ir valgė į dubenėlį sukišusi veidą. Ji atrodė lyg būtų dvimetė, nors buvo trejais metais vyresnė.
2016-aisiais Malaizijoje buvo rastas berniukas, kuris vaikystę praleido su orangutanais. Vaiko amžius buvo sunkiai nusakomas – maždaug tarp 4 ir 7 metų. Pamatęs žmones jis nepaprastai susierzino, tapo agresyvus, todėl jį sugauti buvo sunku. Viską apsunkino tai, kad orangutanai puolė jo ginti. Nors berniukas buvo perėmęs beždžionių elgseną, jo sveikata buvo stebėtinai puiki – jokių prastos mitybos ženklų.
Volgograde buvo rastas berniukas, kuris augo su paukščiais, be jokio žmogiško kontakto. 7-metis Vania nuolat girdėjo tik paukščių garsus, nes jų narvelių buvo pilnas jo kambarys. Vieniša motina sūnui neištardavo nė žodžio. Berniukas plasnodavo rankomis arba skleisdavo įvairius garsus, kai norėdavo ką nors pasakyti.
