Kai aštuoniolikmetis Yang Zheyu atvyko į Tiandziną šį rudenį, jis buvo visiškai pasiruošęs pradėti naują gyvenimo etapą universitete. Į lagaminą vaikinas buvo įsidėjęs drabužių, batų, higienos priemonių ir žodyną.
Bet keli šimtai metrų nuo vaikino bendrabučio ant sporto salės grindų palapinėje guolį tvarkėsi ir jo motina. Ji buvo pasiruošusi pasirūpinti sūnumi kiekviename žingsnyje – jei jam prireiks makaronų, muilo ar jis nesugebės pats susitvarkyti kambario.
„Jaučiuosi saugesnis, kai ji yra čia, su manimi. Dar niekada nebuvau iškeliavęs taip toli nuo namų“, – pasakojo į 1100 kilometrų nuo namų esantį Tiandziną atvykęs Yang Zheyu.
Jo motina Ding Hongyan buvo ūkininkė, tačiau, kaip ir dar daugiau nei 1000 tėvų, dabar į Tiandziną atkeliavo pirmus mėnesius prižiūrėti savo vaiko, kuris žengia pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius aukštojoje mokykloje.
Su savimi Ding Hongyan atsivežė maišus saulėgrąžų sėklų ir kitokio maisto, kelis krepšius tualetinio popieriaus ir begalę patarimų savo sūnui.
Moteris vaikui ne kartą pasakojo, kad mokėti daugiau nei 10 Kinijos juanių (apie 1,2 euro) už porciją koldūnų yra nepriimtina, o svarbiausia – mokytis pelningiausių profesijų. Motinai labiausiai patiktų, jei jos sūnus būtų inžinierius.
Motina vaiką įspėjo, kad studijų metais reikia išvengti ir susitikinėjimų su merginomis, nes romantika išblaško.
Nors daugumai kinų tėvų toks elgesys atrodo priimtinas, ekspertai įspėja, kad reikėtų sunerimti ir savo vaikus auklėti šiek tiek kitaip.
Vykdytos politikos pasekmė
Jau nuo 2012 metų dvi valandos kelio nuo Pekino esantis Tiandzino universitetas neturtingiems tėvams siūlo apsistoti vadinamosiose meilės palapinėse ir taip palengvinti savo atžalų persikraustymo į didmiestį procesą.
Tėvai sporto salėje gauna palapinę, o nusiprausti gali čia pat esančiuose dušuose.
Patalpose yra įrengtas oro kondicionierius, o universitetas laikiniems gyventojams suteikia visus pagrindinius patogumus.
„Labai džiaugiuosi, kad tėvai man palaiko kompaniją, bet nesmagu matyti juos gyvenančius susigrūdus palapinėje“, – internete rašė vienas pirmakursis.
Toks Tiandzino ir kitų universitetų sprendimas įkurti palapinių miestelius paskatino visuomenės diskusiją – dėl valdžios vykdytos politikos vienintelį vaiką auginančios šeimos pernelyg suvaržo savo palikuonių nepriklausomybę.
Vieno vaiko politika Kinijoje buvo vykdoma nuo 1979-ųjų, sušvelninta 2014-aisiais, o galutinai panaikinta dar po dvejų metų.
Vyresnių kartų kinai, kurie išgyveno didžiulį skurdą ir kultūrinę revoliuciją, tvirtina, jog kartu su vaikais į universitetą keliaujantys tėvai augina atžalas, kurios nepratusios prie rūpesčių, ir dažnai jas vadina mažaisiais imperatoriais.
„Jie yra aštuoniolikos metų kūdikiai. Niekuomet neleisčiau savo tėvams taip su manimi elgtis“, – tokią kritiką socialiniuose tinkluose reiškė žmonės.
Bet dauguma jaunų studentų, kurie užaugo Kinijos pakilimo metais, dėl to pernelyg nesijaudina.
„Bėgant laikui išmoksiu ir pats savimi pasirūpinti, todėl tai man nekelia didelių problemų“, – tvirtino Yang Zheyu.
Kišasi nuo mažų dienų
Nors kiekvieni tėvai turi savitą auklėjimo stilių, Kinijoje jis – ypatingas. Daugumai tėvų svarbiausias sėkmės rodiklis yra jų vaikų pasiekimai.
Kinai tiki, kad tiktai darydami nuolatinį spaudimą jie privers savo vaikus nuolat tobulėti ir siekti geriausio.
Tačiau perfekcionistai tėvai neatkreipia dėmesio į vieną dalyką – nuolatinė kontrolė ir spaudimas gali visai sugniuždyti jų vaikus.
Egzistuoja netgi motinų tigrių terminas. Tai moterys, kurios tiki, kad laimė yra pervertinama, tačiau meilė – ne.
Jos taip myli savo vaikus, kad yra pasirengusios viskam, kad tik palikuoniai užkoptų ant aukščiausio laiptelio – net ir savo pačių laimės kaina. Motinos tigrės vadovaujasi posakiu, kad sunkus darbas galiausiai atsipirks, o jų vaikų laukia kai kas svarbesnio – ilgalaikis džiaugsmas.
Tačiau toks požiūris, anot ugdymo ekspertų, nėra sveikas.
„Motinos tigrės yra didžiulė jėga. Jos reikalauja, kad vaikai elgtųsi tik pagal jų norus.
Mes kalbame ne vien apie akademiškumą, bet apie gyvenimą apskritai“, – tvirtino organizacijos „Parents United“ atstovė spaudai Annie Cheung Yim-shuen.
Moters teigimu, dėl savo vaikų tokie tėvai paaukoja viską.
Tokie tėvai savo vaikams nuolat siunčia neaiškius signalus. Vieną minutę jiems draudžiama žaisti telefonu, tačiau kitą jau leidžiama, nes taip jie turi atsipalaiduoti nuo sėdėjimo prie knygų.
„Toks nepastovus elgesys supainioja vaikus ir jie nesupranta, kas yra tikroji disciplina ir jos laikymasis. Vėliau užaugę jie tampa maištininkais, todėl tėvams su jais susitvarkyti – ypač paauglystės metais – būna tik sunkiau“, – pasakojo A.Cheung Yim-shuen.
Moteris tvirtina, kad geriausia vaikams būtų, jeigu jų tėvai rastų vidurio kelią ir išlaikytų teisingą griežtumo lygį pernelyg neužgoždami savo atžalų gyvenimo.
Simbolizuoja pokyčius
Kita vertus, tėvų palapinių miesteliai simbolizuoja greitus Kinijos visuomenės pokyčius, kurie įvyko per pastaruosius ekonomikos augimo metus.
Dauguma jaunų žmonių Kinijoje yra pirmieji iš visos šeimos, kurie turi galimybę įgyti aukštąjį išsilavinimą. Per pastaruosius metus šalyje atidaryta šimtai universitetų, o vien pernai aukštojo mokslo krimsti buvo priimta 37,8 mln. jaunų kinų.
Tiandzino universitete besimokančių atžalų tėvai pasakojo, kad į palapinių miestelį gyventi atvyko bijodami savo vaikus vienus išleisti tokį didelį atstumą nuo namų, o patys neišgalėjo išsinuomoti geresnio būsto.
Dauguma jų čia atkeliavo iš nuošalių kaimo vietovių, kur dirbo žemės ūkio ar statybų sektoriuose.
Anksčiau vaikų darželio prižiūrėtoju dirbęs Qi Hongyu pasakojo, jog į Tiandziną atvyko iš Dziangsu provincijos todėl, kad labai didžiuojasi savo dukra ir norėjo pamatyti, kaip iš arti atrodo universitetas.
„Ji įgyvendina visas mano kadaise turėtas svajones“, – džiaugėsi Qi Hongyu.
Vyras pasakojo, kad jo duktė augo kur kas patogesnėmis sąlygomis nei jis pats, bet neslėpė, kad tai vaikams nėra pats geriausias dalykas.
„Šie vaikai užaugo šiltnamiuose. Jie dar nėra patyrę realaus gyvenimo, nes visą jį praleido mokydamiesi“, – kalbėjo tėvas.
Qi Hongyu tvirtino, kad netrukus grįš į namus ir leis atžalai gyventi savarankiškai.
Vaikai žiūri skeptiškai
Prieš eidami miegoti šimtai tėvų sporto salėje turi progą aptarti geriausias vietas mieste papusryčiauti bei parduotuves, kuriose prekiaujama pigiausiomis prekėmis, reikalingomis jų vaikams.
Kartu tėvai nepraleidžia progos ir pasivaržyti. Jie lygina savo vaikų stojamuosius balus ir viliasi, kad jų atžalos ras gerai mokamus darbus.
Yang Luping save apibūdina kaip vieną iš motinų tigrių. Moteris visą gyvenimą sunkiai dirbo anglų kalbos mokytoja, kad jos dukra patektų į geriausią universitetą ir turėtų užtikrintą ateitį.
Jos dukra Lu Yizhuo mokėsi privačioje mokykloje, kur viskuo buvo pasirūpinama.
Yang Luping nuomone, svarbu mokslo metų pradžioje palaikyti vaikus, kad jie neišklystų iš kelio.
„Ji man – lyg iš dangaus atsiųsta. Noriu įsitikinti, kad ji yra saugi ir laiminga. Visada dukrai sakiau, jog ir kitame gyvenime norėčiau, kad ji būtų mano dukra“, – kalbėjo Yang Luping.
Dalyvavimas vaikų gyvenime aukštojo mokslo kelio pradžioje tėvams yra puiki proga nustatyti atžaloms tam tikras savarankiško gyvenimo taisykles.
Ding Hongyan nerimavo, kad sūnaus dėmesį gali atitraukti dangoraižių spindesys ir pramogos.
Per ilgesnę nei 36 valandų kelionę į Tiandziną moteris sūnui davė tris patarimus: jokių kompiuterinių žaidimų, jokių tingių draugų ir jokių romantinių santykių.
Yang Zheyu, išgirdęs tokius motinos patarimus, į visa tai žiūrėjo skeptiškai. Jie juokauja, kad tarpusavyje sutaria tik dėl vieno dalyko – jog nesutaria dėl nieko.
Motina sūnų prigrasino, kad jai išvykus nepamirštų rašyti ir skambinti į namus, aišku, jeigu tai netrukdys mokslams.
Vaikams suranda net ir sutuoktinius
Kinai tėvai ne tiktai mėgsta griežtai auklėti savo atžalas, kad gyvenime jie pasiektų kiek įmanoma daugiau, bet ir aktyviai kišasi į jų asmeninius santykius. Nors studijų metais vaikams nepatariama puoselėti romantiškų draugysčių, yra įprasta iki 25 metų vesti ar ištekėti. Dauguma kinų jaučia gėdą, jeigu jų vaikai šeimą sukuria vėliau negu jų draugų ar giminaičių atžalos.
Šalyje klesti internetinių pažinčių svetainių verslas. Jauni žmonės, sumokėję registracijos mokestį ir užpildę anketą apie save, taip ieško antrosios pusės. Didžiausia pažinčių svetainė „Jiayuan“ tvirtina, kad per 12 darbo metų šioje platformoje antrą pusę rado daugiau nei 13 mln. jaunų žmonių.
Tačiau dažnai iniciatyvos imasi vaikų tėvai. Viena 24 metų moteris gyvena Daliano mieste, bet visada atšvęsti Naujųjų metų grįžta į tėviškę Heilongdziango provincijoje. Beveik visi jos buvę bendraklasiai jau seniai sukūrę šeimas, tad kiekvieną atostogų namuose dieną motina jai buvo suorganizavusi po pasimatymą. „Šiuo metu nebegaliu žiūrėti į vyrus iš kaimo, ką jau kalbėti apie vedybas“, – kalbėjo mergina.
Kiti tėvai didmiesčiuose ėmėsi dar įdomesnės strategijos. Parkuose egzistuoja vietos, kuriose susirenka vienišų vaikų tėvai su skelbimais, kuriuose aprašyti jų vaikai, pridėtos jų nuotraukos. Taip jie tikisi patys surasti antrą pusę savo „užsisėdėjusioms“ atžaloms. Nuolatinė gyvenamoji vieta, geras išsilavinimas ir mašina daugumai yra labiausiai akį traukiančios charakteristikos, tačiau tokie tėvai yra ir išrankesni.
Nors dauguma vaikų net nežino, kad juos tėvai taip „pardavinėja“ pasimatymų rinkoje, toks porų sudarymo būdas kartais pasirodo esąs sėkmingas. Fang Binas savo žmoną sutiko 2010 metais aklajame pasimatyme, kurį suorganizavo jo tėvai. Dabar jie laimingai gyvena ir augina sūnų.
Ekspertai tvirtina, kad šalyje gerokai pasikeitęs požiūris į santuoką. Vyresni žmonės iš vaikų reikalauja santuokos, namo ir kitų stabilaus gyvenimo veiksnių, o atžaloms labiau rūpi bendri interesai ir tikrų jausmų puoselėjimas.
