Nekyla jokių abejonių dėl Ukrainoje sistemiškai vykdomų karo nusikaltimų po to, kai buvo paviešinti Rusijos karinės vadovybės pripažinimai vien tik Mariupolyje sušaudžius dešimtis civiliniais drabužiais vilkėjusių žmonių ir daugybė perimtų rusų kariškių radijo pokalbių.
Visas pasaulis taip pat buvo sukrėstas vaizdų ir liudijimų apie rusų okupantų žiaurumus Kijevo priemiestyje Bučoje, kur gatvės buvo nusėtos civilių lavonais, rastos masinės kapavietės, o jose – nukankinti žmonės.
Kita vertus, net ideologinis pripumpavimas apie tariamą nacizmą Ukrainoje ir sąmoninga Kremliaus politika naikinti ukrainiečius savaime nepaaiškina, kodėl šie nusikaltimai tampa įmanomi.
Juk netgi kariškiai turi laisvą valią ir, kaip visi žmonės, gali suprasti įstatymus, taip pat vadovautis etikos normomis – tiek bendražmogiškomis, tiek profesinėmis.
Bet jeigu matome, kad visi šie saugikliai nustoja veikti, turime atkreipti dėmesį ne tik į politinį kursą, bet ir į institucines bei socialines Rusijos ginkluotųjų pajėgų ypatybes.
Nepasitikėjimo vis daugiau
Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių, kad Rusijos armijos daliniai linkę greitai virsti kovojančiais su civiliais plėšikais ir prievartautojais, yra karininkų korpuso kokybė.
Dešimtmečius, dar nuo sovietinių laikų, karininkų lygis labai skyrėsi įvairiose kariuomenės rūšyse – tai buvo valdžios nepasitikėjimo savo kariuomene rezultatas. Tačiau posovietinėje Rusijoje šis nepasitikėjimas vis labiau didėjo – įtakos turėjo du bandymai įvykdyti perversmą, kuriuose dalyvavo kariuomenė, – 1991 m. ir 1993 m., taip pat didelis armijos generolų Aleksandro Lebedžio ir Levo Rochlino populiarumas visuomenėje.
Dėl to Kremlius nuolat sprendžia dilemą: kaip padaryti Rusijos karininkus galinčius efektyviai atlikti savo uždavinius kovos lauke ir kartu riboti jų įtaką, neleidžiant tapti politiniais subjektais autoritarinio valdymo rėmuose.
Būtent tai ir paaiškino faktą, kad dar 9-ojo dešimtmečio pabaigoje sumodeliuoti karinės reformos kontūrai (pokyčiai numatė kokybinius karinio išsilavinimo pokyčius, akcentą į savanoriškąją tarnybą pagal sutartis, ginkluotųjų pajėgų skaitmenizaciją ir didelio tikslumo ginklų naudojimą) buvo atidėliojami dešimtmečius.
Reikalas tas, kad jau tais laikais buvo suprasta: tikras ginkluotųjų pajėgų modernizavimas įmanomas tik bendro šalies demokratizavimo rėmuose.
Apskritai demokratinėje respublikoje kariuomenės politizavimas ribojamas įstatymais ir politiniu piliečių subjektyvumu. O autoritarinė sistema sulaiko kariuomenės politizavimą per valdžios aparato suskaldymą (daugybė sukarintų specialiųjų tarnybų), partinę ar politinę-policinę kontrolę.
Bet 2000–2010-aisiais Kremlius susidūrė su dar vienu iššūkiu: karas prieš Gruziją, kurį paskatino tuomečio prezidento Michailo Saakašvilio vykdytos rinkos ir demokratinės reformos, rusams atsiėjo per didelę kainą – reikėjo rimtai imtis ginkluotųjų pajėgų modernizavimo.
O tada prasidėjusi karinė reforma paveldėjo ankstesnius planus: vadinasi, buvo numatyta ir karinio išsilavinimo pertvarka.
Tiesa, šįkart buvo rimtai svarstyta galimybė kaip pavyzdį imti vakarietišką, pirmiausia amerikietišką, sistemą.
Tuo pat metu šiuolaikinė ginkluotė, didžiuliai informacijos kiekiai ir 1990–2010 m. vykusių karų patirtis kėlė dar aukštesnius reikalavimus karinio švietimo programų pobūdžiui nei dviem dešimtmečiais anksčiau.
Išsilavinimo nuosmukis
Tačiau Rusijos valdžia greitai suprato pavojų formuojant karininkų korpusą, kuris bus tiesiog nesuderinamas su pačios šios valdžios korumpuota prigimtimi, bendru organizaciniu ir intelektiniu potencialu.
Dėl to bandymų reformuoti karo mokslus Rusijoje buvo atsisakyta jau 2010-ųjų pradžioje. Kaip ir ankstesniais laikais, rusų karininkai toliau buvo rengiami kaip „karo amatininkai“, galintys valdyti tiktai savąsias (modernizuotas arba naujai sukurtas) ginklų sistemas.
Bet neturėdami bazinio gamtos mokslų ir humanitarinio pasirengimo tokie karo mokyklų kursantai nepajėgūs mokytis visą tarnybos laiką, mąstyti ne šabloniškai, tinkamai valdyti savo karius ir bendrauti su civiliais gyventojais konfliktų zonose.
Prie viso šito prisidėjo ir valdžios noras sustiprinti karininkų kontrolę biurokratizuojant visus procesus ir taikant griežtas finansines nuobaudas teismuose už akivaizdžius ar menamus pažeidimus. Tai dar labiau atgrasė kariškius būti savarankiškus ir atsakingus už savo sprendimus.
Maža to, siekdama išlaikyti armijos dydį, artimą nominaliam 1 mln. žmonių, Rusijos vadovybė labai sumažino reikalavimus stojantiesiems į karines aukštąsias mokyklas. Pavyzdžiui, 2020 m. į visus karo universitetus stojusiųjų balų vidurkis buvo toks: rusų kalba – 76,3 balo, matematika – 63,1 balo, socialiniai mokslai – 60,9 balo, fizika – 58,7 balo.
Atsižvelgiant į tai, kad karo mokyklose paprastai laikomi 3 stojamieji egzaminai ir vertinamas fizinis pasirengimas, įstojusių kursantų balų vidurkis sudarė 198–200 balų.
Tai atitiko, o dažnai net nepasiekė minimalaus tų metų pereinamojo balo, būtino stojant į daugelį specialybių regioniniuose civiliniuose universitetuose.
